Бернар Вербер - Angelų imperija

Su mama matavomės drabužius prabangių drabužių vaikams parduotuvėje Beverli Hilse, prie mūsų priėjo vyras ir paglostė man galvą. Mama visados kartojo: „Nesileisk, kad tave liestų, neimk iš nepažįstamojo saldainių, jei tau siūlo, ir niekada neik su juo.“ Bet šį kartą ji buvo su manimi ir nenuvijo pono.

— Noriu ją nufotografuoti. Esu žinomo vaikiškų drabužių katalogo fotografas, — prisistatė.

Mama atsakė, jog ji pati yra manekenė, žino, koks tai darbas, ir nenori, kad jos dukra patektų į tą pragarą.

Paskui, nežinau kodėl, jie pradėjo kalbėti apie skaičius. Kiekvieną kartą, kai tipas pasakydavo kokį nors skaičių, mama pasakydavo didesnį. Atrodė, kad jie žaidžia. Mamos žodis buvo paskutinis ir mes grįžome namo.

Po savaitės mama nusivedė mane į labai šviesią patalpą. Visi sukosi aplink. Mane padažė. Sušukavo. Aprengė. Visi sakė, kad esu graži, bet tai aš jau pati seniai žinau. Viena ponia aiškino, jog esu „daugiau nei graži“. Tobula.

Tiek to, jei jie patys nepastebi mano silpnosios vietos — per ilgos nosies, aš jiems nepriminsiu. Iš pradžių mane pasodino ant kėdės, kad nufotografuotų iš visų pusių. Man labai patinka blykstės garsas. Iš pradžių blykstė niurna lyg pulti pasiruošęs žvėris, tada plyksteli žaibas, ir viskas iš naujo.

Paskui vaidinau, kad debesų fone žaidžiu su lėle. Mama išdidi stebėjo mane. Ponas irgi buvo čia, ir jie vėl ėmė žaisti su skaičiais, ir mama vėl, atrodo, laimėjo. Mama pabrėžė, jog padariau nepaprastą darbą ir kaip atlyginimą leido sugalvoti norą. Kad ir koks jis būtų, bus išpildytas.

Pageidavau tapti tikrai tobula.

— Tu tobula, — atsakė mano motina.

Prapliupau raudoti.

— Ne. Mano nosis labai ilga. Noriu plastinės operacijos.

— Juokauji? — ėmė juoktis motina.

Nenusileidau:

— Tu pati operavaisi. Savo „raukšles“, „apdribusį užpakalį“...

Tyla. Mama abejojo, paskui pareiškė:

— Labai gerai, įeisi į istoriją kaip jauniausia mergaitė, pasidariusi plastinę operaciją. Eime.

Atsidūriau specializuotoje klinikoje, kur chirurgu dirbo dr. Ambrozijas Di Rinaldis, buvęs skulptorius, persikvalifikavęs į gydytojus ir darantis operacijas. Jis pravardžiuojamas „skalpelio Mikelandželu“. Atrodo, sukūrė daugelį madingų aktorių, tik ne jų atstovus spaudai ar agentus. Chirurgai yra tikri talentų kūrėjai. Tik ša, tai paslaptis, plačioji publika to nežino. Ambrozijas toks talentingas, kad sugeba operuoti atsižvelgdamas į mano būsimą brendimą.

Mane užmigdė ant stalo, o kai nubudau, veidas buvo sutvarstytas. Norėjau kuo greičiau pasižiūrėti į savo nosį, bet turėjau pakentėti keletą dienų, kol viskas sugis.

Laukdama, kol išnyks operacijos pėdsakai, buvau savo kambaryje. Žiūrėjau mėgstamiausią filmą — Kleopatrą su Liza Teilor. Liza Teilor yra gražiausia pasaulio moteris. Kai užaugsiu, būsiu Liza Teilor. Atrodo, jog tikrosios Kleopatros nosis irgi buvo per ilga. Gal tai visų pernelyg gražių žmonių užkeikimas? Aš pranašesnė už ją. Kleopatros laikais dar nebuvo išrasta plastinė grožio chirurgija, nors jau mokėta tvarstyti.

Nosies operacija tėra pirmas plačiosios publikos užkariavimo etapas.

Šiandien mano noras yra tapti žvaigžde. 54. IGORIS. 7 METAI

Po pergalės prieš mus Piotras padidino savo reikalavimus. Jis išplėtė reketą į visus miegamuosius. Peilis su iššokančia geležte leidžia jam diktuoti savo įstatymus.

Dirbtuvėje mes neseniai pradėjome pakuoti cigaretes. Taigi Piotras įsakė reguliariai nušvilpti jam po pakelį. Jis ėmė varyti tokią prekybą, kad jam pavyko sukompromituoti daugelį suaugusių mūsų prižiūrėtojų.

Piotras apsisupo artima gvardija su savo vyresnybe, ji mūsų gretose sėja didelę baimę, juo labiau, kad juos palaiko sargai. Kai pastarieji iš mūsų ko nors užsimano, jiems padeda Piotro tarpininkas, mokantis priversti mus paklusti. Jis sugalvojo ištisą bausmių sistemą užsispyrėliams arba tiems, kurie bamba dėl duoklės, vadinamos „Piotro mokesčiais“. Pradedama nuo deginimo cigarete iki rėžių peiliu ir įvairiausių pažeminimų.

Man čia jau įkyrėjo. Net trys mano draugai V — Vasilijus, Vania ir Vladimiras galų gale pakluso Piotro valdžiai, o šis reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi kaip su „caraičiu“.

Prieš jo grupę ir struktūrą mano jėga nieko nepadės. Pakaks tik vieną apkulti ir visi mane užgrius.

Bandymų poligonu Piotras pasirinko Vanią. Dėl bet kokio nieko jo parankiniai įtaiso Vaniai mėlynių ir apdrasko. Keletą kartų bandėme jį apginti, bet tada patys gavome pipirų, o prižiūrėtojai net nebandė mūsų ginti.

Vasilijus įvertino padėtį. „Reikia sprukti iš šios velnio prieglaudos“, — pareiškė. Nutarėme išrausti tunelį ir pabėgti. Mūsų miegamasis nelabai toli nuo apsauginės tvoros. Jei gerai seksis, galėsime visi keturi pasprukti į laisvę — be Piotro, jo sėbrų ir prižiūrėtojų.

Šiandien ryte mane iškvietė direktorius. Ėjau vilkdamas koją už kojos ir radau jį su kažkokiu aukštu uniformuotu vyru. Pamatęs krūvą medalių, demonstratyviai kabančių ant to tipo plastrono, supratau, jog tai turi būti ultrasvarbus tipas.

Direktorius prakalbo švelniai:

— Igori, apgailestauju.

— Aš nieko nepadariau, pone, tai ne aš, — atsakiau spontaniškai, pamanęs, jog jie aptiko tunelį.

Direktorius apsimetė, kad neišgirdo.

— Igori, apgailestauju, jog netrukus turėsi palikti mūsų įstaigą, kuri tau yra, aš tai žinau, šeima. Tau prasidės naujas gyvenimo etapas...

— Kalėjimas?

— Jokiu būdu! — šūktelėjo jis. — Tave įvaikins.

Išgirdus tuos žodžius, širdis ėmė smarkiau plakti. Direktorius patikslino:

— Ponas Afanasjevas pageidavo susitikti su tavimi prieš įvaikindamas. Žinoma, tavo žodis bus lemiamas.

Mane įvaikins?

Stebiu žmogėną. Jis man švelniai šypsosi. Malonios išvaizdos. Akys švelniai mėlynos. Ir tiek medalių... Uniformuoti vyrai su daugybe medalių man daro įspūdį.

Prieinu arčiau. Vyras skaniai kvepia. Jo žmona, be abejo, negali turėti vaikų, ir todėl jie nori mane įsivaikinti. Būsimasis tėtis pirštu pakelia mano smakrą.

— Pamatysi, pas mus tau patiks. Mano žmona kepa nuostabius pyragėlius, ypač su šokoladu.

Pyragėliai! Ima tįsti seilės. Čia jų gauname tik per prezidento gimtadienį, be to, su kiaulės taukais ir sacharinu, skonis šlykštus. Pas šiuos dorus žmones valgysiu pyragėlius kiekvieną dieną, be to, su šokoladu. O, šokoladas... Jau įsivaizduoju savo busimąją mamą. Jukią blondinę. Su švelniomis putliomis baltomis rankomis, galinčiomis minkyti tešlą.

— Maniau, esu per senas, kad mane įsivaikintų.

— Ponas Afanasjevas yra karinių oro pajėgų pulkininkas. Jis turi teisę rinktis. Jis nepanoro kūdikio, jam reikėtų jau didelio, sveiko vaiko.

Miegamajame niekas nenorėjo tikėti mano pasakojimu. Vladimiras kirto iš peties:

— Liūdniausia tai, jog jie išleidžia mus iš kalėjimo tam, kad įkištų į dar blogesnę vietą.

— Taip, — autoritetingai pareiškė Vania. — Be to, jie neslėpė, jog pasirinko tave dėl sveikatos.

Vladimiras pridūrė:

— Karinių oro pajėgų pulkininkas... ten su jaunais šauktiniais vyksta visokiausių dalykėlių. Žinom.

Klausiu:

— Ką tu manai, Vasilijau?

Vasilijus gūžteli pečiais ir pasiūlo sužaisti partiją pokerio. Pirmąją partiją pralošiu. Vasilijus susižeria mano statymą ir nutaria duoti išmintingą patarimą:

— Manau, geriau būtų, jei padėtum mums rausti tunelį.

Iš pradžių jo abejingumas išmuša mane iš vėžių, nes Vasilijus visada duoda gerų patarimų, bet šį kartą, manau, nugalėjo jo egoizmas.