Бернар Вербер - Angelų imperija

Pasiskaičiau ir apie medalius. Mano būsimo tėčio medaliai liudija, jog jis ne tik priklauso ginkluotųjų oro pajėgų elitui, bet ir yra numušęs priešo lėktuvų. Ginkluotosios oro pajėgos... Jaučių, jog tuoj imsiu niekinti pėstininkus, artileristus ir laivyną. Tegyvuoja aviacija! Skrendi virš priešo ir žudai iš toli, nei jų matydamas, nei su jais susidurdamas. Tegyvuoja kariuomenė! Tegyvuoja karas! Mirtis priešams! Mirtis Vakarams!

Kai oficialiai tapsiu „pulkininko sūnumi“, tikriausiai žinosiu, ką veikia mūsų kariuomenė, man papasakos apie slaptas užduotis, apie kurias spauda nė necypteli. Esu įsitikinęs, jog nuo mūsų slepia tai, kas iš tikrųjų įdomu: žudynes, ginkluotos jėgos panaudojimą ir t. t. Trys kambario V varo mane į neviltį. Netrukus būsiu turtingos šeimos narys, o skurdžiai pradeda gadinti man nervus.

Vidurdienis, trylikta valanda, septyniolikta valanda. Sakau „iki pasimatymo“ prižiūrėtojams, atsisėdu su savo gražiu sekmadieniniu smokingu šiek tiek traškančiomis rankovių siūlėmis ir laukiu devynioliktos valandos. Ateina Vania, piktai žiūri į mane, paskui sviedžia:

— Esu įsitikinęs, kad tavo pulkininkas — pedofilas.

— Taip sakai, nes pavydi. Tu net nežinai, kas tai yra pyragėlis su šokoladu.

— Tu paprasčiausias išdavikas!

Suprantu, kad Vania tikėjosi mano globos ir pagalbos, bet negaliu nuolatos būti visų tarnas. Nurimstu.

— Vieną dieną ir tau pasiseks, tada darysi visai taip pat kaip aš.

Mano naujasis tėtis turi atvykti manęs devynioliktą valandą.

Devynioliktą trisdešimt aš tikrai būsiu šeimoje ir valgysiu pyragėlius, tikrus pyragėlius su tikru sviestu ir tikru šokoladu.

Aštuoniolika trisdešimt. Dar truputį ilgiau nei pusvalandis ir su šia prieglauda atsisveikinsiu. Turėsiu šeimą ir būsiu mylimas.

Aštuoniolika valandų keturiasdešimt penkios minutės. Prieš mane išdygsta keistai atrodantis Vasilijus. Kviečia eiti su juo į dušo kabinas. Ten susirinkęs nedidelis šurmuliuojantis būrelis. Visi žiūri į lubas, o prie lubų kabo pakartas Vladimiras su plakatu ant kaklo: „Slėpė cigaretes, nes nenorėjo mokėti mokesčio.“ Turėjo būti sunku taip aukštai pakabinti mano apkūnųjį bičiulį. Jis pamėlęs ir groteskiškai iškišęs liežuvį, tad vaizdas dar baisesnis.

— Tai Piotras... tai Piotras... jį nužudė! — sunkiai taria žodžius Vania.

Vasilijus tyli, bet jo žvilgsnis nuožmus. Prieina prie manęs, suima už peties ir vedasi į įsirengtą slėptuvę, apie kurią nežinojau. Iš audeklo gabalo išvynioja ilgą žvilgantį daiktą. Peilį.

Apžiūriu jį. Vasilijus jo nerado ir nenusipirko. Pasidarė. Patyliukais pasidarė dirbtuvėse, kai ten nevykdavo užsiėmimai. Panašus į tikrą karišką durklą.

— Tu stipriausias iš mūsų. Turi atkeršyti už Vladimirą.

Sustingstu. Galvoju apie naują tėtį, aviacijos pulkininką. Vieną dieną jis pasisodins mane į savo lėktuvą... Vieną dieną išmokys mane skraidyti... Prisimenu tą maišą Vladimirą, visada ryjantį, visada su pirštu nosyje, kiaulę. Vėl matau, kaip jis valgo, seiliodamasis ir garsiai riaugėdamas. Vladimiras.

— Apgailestauju, — sakau Vasilijui. — Pasiieškok ko nors kito. Mano naujieji tėvai atvyksta po pusvalandžio. Peštynės čia man neberūpi.

Nusisuku ir už savęs išgirstu šnibždesį:

— Bet ir Igoris... Igoris taip pat nesumokėjo mokesčio...

Piotras.

— ...tas išsipustęs Igoris. Tikras buržujaus sūnelis. Nuostabus smokingas, iš jo išeis puikūs skudurai dulkėms valyti.

Vasilijus nepastebimai bando įsprausti į ranką durklą. Neimu.

— Nuo likimo nepabėgsi, — tyliai šnibžda man į ausį.

— Na, Igori, mušimės ar tyliai leisi pagražinti tavo švarką, kad būtų madingesnis?

Jo sėbrai raitosi iš juoko.

Nesileisk išprovokuojamas. Išsilaikyk dar dvidešimt minučių. Tik dvidešimt minučių. Jei lydės sėkmė, galbūt būsimasis tėtė pasirodys anksčiau.

Bandau sprukti, bet man pakerta kojas. „Caraitis“ ir jo gauja artėja. Dar galiu rinktis. Laukti, kas bus, arba parodyti drąsą.

Vaikai iš kitų miegamųjų priėjo arčiau ir apsupo mus, kad nepraleistų spektaklio.

— Ei, Igori, bijai? — šaiposi Piotras.

Dreba rankos. Kad tik dabar visko nesugadinčiau.

Piotras meiliai palaižo savo peilio su iššokančia geležte ašmenis. Vasilijaus durklas visai prie mano rankos.

— Šį kartą nesublefuosi, — šnibžda mano eksdraugas. — Neturi iš ko rinktis, turi mušti savo kortomis.

Gerai žinau, ko neturiu daryti. Svarbiausia — nepaliesti durklo. Vėl prisimenu pyragėlius su šokoladu, skrydžius lėktuvu, pulkininko medalius. Laikytis. Išsilaikyti dar keletą minučių. Tausoti nervus. Vadovautis protu. Kai atsidursiu pulkininko namuose, visa tai liks tik kaip dar vienas blogas prisiminimas.

— Pažiūrėkite, kaip jis leidžia į kelnes. Igoris bailys! Pagražinsiu tavo veiduką.

Gal mano kūnas ir atsisako paklusti, bet burna lieka ištikima.

— Nenoriu muštis, — vos ne vos ištariu.

Taip, taip, aš — bailys. Noriu naujų tėvų. Pakaks, jei bėgsiu koridoriumi, kol manęs nepasieks peilis su iššokančia geležte. Bėgti. Bėgti. Dar turiu laiko.

Tada Vania įdeda durklą tiesiai man į delną, versdamas jį paimti. Mano pirštai sujuda. Ne, ne, ne, jūs nesugniaušite šios rankos, draudžiu jums. Vania po vieną užlenkia mano pirštus.

Vėl pamatau mamos veidą. Man skauda skrandį. Akys pasrūva krauju. Nieko nebematau. Tik jaučiu, kaip durklas sminga į minkštą kūną, į Piotro pilvą, tiksliai į tą vietą, kur man skauda.

Piotras nustebęs žiūri į mane. Lyg galvotų: „Nesitikėjau tokio smūgio. Galų gale tu ne toks bailiukas, kaip aš maniau.“

Piotras gyvenime gerbė tik jėgą, net ir savo priešininkų. Gal jis visada ieškojo to, kuris nušluostys jam nosį.

Laikas sustojo. Vasilijus išspaudžia lengvą šypseną, sujuda tik lūpų kertelės. Jo žvilgsnyje pirmą kartą skaitau: „Tu šio to vertas.“

Vaikai aplink ploja. Net Piotro smogikai žavisi. Jie tikrai nesitikėjo, kad aš nugalėsiu. Žinau, jog dabar galiu jų visai nebijoti. Atsidūriau kitoje erdvėje. Praleidau geriausią progą turėti šeimą ir vis dėlto jaučiuosi gerai. Rėkiu lyg gyvulys. Pergalės riksmas įveikus priešininką, bet pralaimėjus prieš lemtį.

Atkeršijau už Vladimirą, o pats... pats visko netekau.

Mano pirštai sudrėksta nuo Piotro kraujo. Linkėjau Piotrui peilio dūrio į pilvą. Mano linkėjimas išsipildė. Kaip dabar gailiuosi! Atstumiu sėbrus, ieškančius naujo vado ir ketinančius mane iškilmingai nešti ant rankų.

Tą patį vakarą mūsų pasiimti atvažiuoja automobilis su grotomis. Manęs ir Vanios. Kad išvežtų į naują gyvenimo etapą — nepilnamečių nusikaltėlių pataisos centrą Novosibirske. 60. ENCIKLOPEDIJA

STRUKTŪRA. Atomas turi savo struktūrą.

Molekulė turi savo struktūrą.

Ląstelė turi savo struktūrą.

Gyvūnas turi savo struktūrą, virš jo struktūras turi planeta, Saulės sistema, Galaktika. Bet visos struktūros priklausomos vienos nuo kitų.

Atomas veikia molekulę, molekulė — hormoną, hormonas — gyvūno elgesį, gyvūnas — planetą.

Ląstelei reikia cukraus, tad ji reikalauja, kad gyvūnas jo gautų ir ją pamaitintų. Medžiodamas maistui žmogus pajuto norą plėsti savo teritoriją, tas noras tapo toks didelis, jog žmogus galų gale ėmė gaminti ir siųsti raketas už planetos ribų.

Įvyks mainai, kadangi astronautas patirs avariją, jei gaus skrandžio opą, ir todėl, kad gaus skrandžio opą, jei kai kurių atomų, sudarančių jo skrandžio sienelę, elektronai atsiskirs nuo branduolio.