Бернар Вербер - Angelų imperija

Tėtė atsako mamai:

— Vis dėlto tu sensti, vargšele, tad turiu rimtai galvoti, kuo tave pakeisti.

Mama atsako tėčiui, jog jis nemoka mylėtis. Meluoja. Dievinu, kai tėtė apipila mane bučiniais ir tvirtina mane mylįs. Tėtė atsako, kad nėra nepajėgių vyrų, yra tik netikusios moterys.

Mama skelia jam antausį.

Tėtė duoda grąžos.

Mama sako, jei jau taip, tai ji grįžtanti pas savo motiną. Čiumpa statulėlę ir sviedžia tėtės kryptimi. Tada abu ištaria ritualinį sakinį: „Ne prie mažosios.“ Nueina į savo kambarį, ten staugia visais balsais, paskui stoja tyla ir mama ima dejuoti „taip“ ir „ne“, paskui „o, o, o“, tada vėl „taip, taip“ ir „ne, ne“, lyg negalėtų apsispręsti.

Niekas neatėjo manęs pabučiuoti lovoje ar ko nors papasakoti prieš miegą. Viena verkiau kambaryje, o paskui sukalbėjau maldelę. Noriu, kad tėvai rečiau bartųsi ir labiau rūpintųsi manimi. 63. ŽAKAS. 8 METAI

— Ei, mažyli! Nori muštis?

— Ne, — atsakau aiškiai ir kategoriškai.

— Bijai mūsų?

— Taip.

— Hmm... Labai mūsų bijai?

— Labai.

Mano elgesys sutrikdo reketininkus. Paprastai berniukai visada atsako nebijantys. Šiaip sau, iš nutrūktgalviškumo. Kad išlaikytų orumą. Man nusispjauti į orumą. Nenoriu pasirodyti drąsus.

Gaujos vadas laukia, kol aš žvilgtelsiu į jį mesdamas iššūkį, bet aš stebiu mėlyną horizonto liniją, lyg jų visai nebūtų.

Martina išmokė mane nežiūrėti į akis pavojingiems šunims, chuliganams ir girtuokliams, nes jie tai supranta kaip iššūkį. Žaidžiant šachmatais, priešingai — patartina stebėti priešininko nosies kaulą ir tarpuakį. Tai neleidžia jam susikaupti. „Jis mano, jog tu permatai kiaurai“, — sako Martina.

Ši mergina iš tikrųjų mane išmokė daugelio dalykų. Paaiškino, jog reikia gerbti priešininką. Jos nuomone, tikra pergalė turi būti pasiekta teisingai. „Jei priešininką nugali pernelyg lengvai, tokios pergalės nevalia įskaityti.“

— Ei, tu tyčiojiesi iš mūsų? — klausia vyriausias reketininkas.

— Ne.

Dar vienas Martinos patarimas. Pakaks, jei protingai kalbėsi su besinervinančiais, tada juos išmuši iš vėžių.

Ramiai einu savo keliu. Chuliganai abejoja. Abejojantis agresorius praleidžia progą, tai supratau žaisdamas šachmatais. Pasinaudoju tuo ir kuo ramiausiai juos pralenkiu.

Kvėpavimas reguliarus, širdies plakimas taip pat. Adrenalino nė kvapo. Gerai, bandymą išlaikiau puikiai, bet žinau, jog po kelių minučių, kai suvoksiu, kad pavojus praėjo, mane apims panikos priepuolis. Širdis ims daužytis, aš drebėsiu iš baimės. Bet priešas tada bus toli ir nepatirs malonumo džiaugtis dėl man sukelto siaubo.

Keistas reiškinys, visada bijau gaišaties. Iš karto, kad ir kasnutiktų, išlieku šaltakraujiškas, atrodau ramus, bet paskui, po pusvalandžio, galvoje viskas susijaukia.

Įdomu.

Papasakojau apie tai Martinai. Ji sako, kad tai reakcijos forma, kurią turėjau įgyti visai mažas. Kai pirmą kartą patyriau agresiją, taip išsigandau, jog mano protas sugalvojo būdą, kaip apsisaugoti. Ji mano, kad mano polinkis rašyti taip pat susijęs su ta sena baime. Rašydamas aš keršiju, išsivaduoju iš baimės. Kiek piktadarių, pabaisų, drakonų, žudikų virtualiai sutriuškinau padedamas tik rašiklio?

Rašymas — mano apsauga, išsigelbėjimas. Kol rašysiu, nebijosiu blogų žmonių. Tikiuosi, jog rašydamas sugalvosiu ir daugiau gudrybių, kaip išsisukti iš padėties.

Martinos paragintas parašau dar vieną apsakymą. Tai pasakojimas apie baikštų ir labai bailų berniuką, kuris susitinka moterį, padedančią jam susivokti savyje ir jį globojančią. 64. IGORIS. 8 METAI

Skundžiausi gyvenimu Sankt Peterburgo prieglaudoje; be reikalo. Novosibirsko nepilnamečių nusikaltėlių pataisos centras daug blogiau. Prieglaudoje mitome tik mėsos nuograndomis, bet jos bent jau buvo šviežios. Čia jos pašvinkusios. Nuo tada, kai čia pakliuvau, įgijau supergynybinį imunitetą.

Prieglaudoje patalynė buvo šiek tiek apipelijusi. Čia joje knibžda blakių, storų kaip mano nykštys. Jų bijo net pelės. Prieglaudoje visur tvoskė šlapimu, čia dvokia dvėsena.

Ilgai gailėjausi, kad pasirinkau kerštą už Vladimirą, o ne išvykau su pulkininku, tačiau netrukus išgirdau, jog mano eksbūsimasis tėtė suimtas. Jis iš tikrųjų priklausė pedofilų tinklui. Bičiuliai buvo teisūs. Jei jau negali pasitikėti kariškais medaliais, tai...

Dar pirmomis dienomis, kol miegojau, pavogė visus mano daiktus. Naktį netyla triukšmas. Išgirstu riksmus ir mano vaizduotė ima karštligiškai veikti, o aš negaliu jos nuraminti.

Vania irgi čia. Kadangi jis man perdavė durklą, direktorius jį įvertino kaip nusikaltimo bendrininką. Jau pirmą dieną jam pavyko gauti į akį. Gali pamanyti, kad jis traukia smūgius... Išgelbėjau jį. Jis pasakė būsiąs man amžinai dėkingas. Vania pasidarė man kaip broliukas.

Čia irgi dirbama dirbtuvėse. Našlaičiai, nusikaltėliai, kaliniai, kiek daug pigios darbo jėgos pramonininkams. Ir čia gaminu žaislus Vakarų vaikams. 65. APIE NATALIJĄ KIM

Išbandžiau taktiką „šalta karšta“ su Venera, kaitaliodamas manekenės darbo patrauklumą su jos tėvų barnių niekingumu.

Išbandžiau „biliardo“ taktiką su Igoriu įkvėpęs jo draugus paskatinti jį suprasti, kas jis toks po konflikto su Piotru.

Išbandžiau „lazdos ir pyrago“ metodą su Žaku sužadindamas norą patikti Martinai ir sykiu įvarydamas baimės susitikus su chuliganų gauja. Jų sielos formuojasi. Savo darbe taip pat naudoju intuicijas, sapnus ir kates. Vis dėlto suprantu, jog tegaliu pastūmėti įvykius, kad jie patys riedėtų nuožulnuma. Edmondas buvo teisus, banda keliauja pati viena. Įžiebiu savo rutulius ir pastebiu, jog rezultatas vis dėlto nėra toks, kokio tikėjausi. Iš tikrųjų banda pati nejuda. O kai juda, pasirenka ne patį tiesiausią kelią.

Matydamas mano nusivylimą Raulis vaizduoja linksmą.

— Iš tikrųjų jiems negalime padėti. Galime tik sutrukdyti jiems padaryti pačias didžiausias kvailystes.

Puikiai žinodamas, jog mano draugas tikras pesimistas, keičiu temą.

— O ta garsioji inkų valdovo minėta Natalija Kim?

Raulis atsako pasidomėjęs, ir ši mergaitė tikrai nėra kuo nors ypatinga. Beje, jis nesuprantąs, kuo ji galėtų išsiskirti. Net jei tai įrašyta jos karmoje, paveldėjimo genuose ar pirmuose jos laisvos valios žingsniuose, ji pradeda patį įprasčiausią žmogaus gyvenimą.

— Paaiškink?

— Aiškinu — ji krečia kvailystes.

Paduoda man apžiūrėti kiaušinį.

Pavardė: Kim

Vardas: Natalija

Pilietybė: Korėjos

Plaukai: juodi

Akys: juodos

Ypatingos žymės: labai juki

Silpnybės: naivumas

Stiprybės: labai subrendusi, labai drąsi

Apskritas kaip mėnulis veidas, ilgos rudos kasos, migdolo formos juodos akys; Natalija Kim yra išdykusi dvylikos metų mergiščia. Rengiasi kaip aštuntojo dešimtmečio hipiai — indėniškas apavas ir drabužiai, gyvena su šeima Limoje, Peru, kur jos tėvas — Pietų Korėjos ambasadorius.

Geri tėvai, tinkamai perintas kiaušinis, įvertinimas gimus: 564.

Pašokau.

— 564! 564 iš 600! Bet ji... praktiškai išėjusi iš žaidimo.

Raulis Razorbakas nutaiso nusivylusio žmogaus fizionomiją.

— Kalbi niekus! Tai tik sena siela. Kadangi antramečiavo kaip kokia mokinė, ji galų gale padarė pažangą. Bet vis tiek jie visi mindžikuoja prie finišo linijos.

— Graži kaip saulė, turtinga, protinga, gyvena su mylinčiais tėvais, štai kas iš tikrųjų yra tavo Natalija Kim, Rolls Royceas tarp „klientų“.