Бернар Вербер - Angelų imperija

Išmokė mus siųsti klaidingus džiaugsmo arba nusivylimo signalus ir tokiu būdu apgauti kitus dėl turimų kortų. Jo padedamas mokausi pokerio ir daug išmokau iš šio žaidimo — tapau puikus stebėtojas. Man tai labai patinka. Aplink pilna smulkmenų, kurios suteikia būtinos informacijos.

Vasilijus sako:

— Kai kurie profesionalūs žaidėjai tokie stiprūs, jog net nebežiūri į savo kortas. Tada jie tikri, kad veidas jų neišduos.

— Bet kaip tada jie sužino, kas laimėjo?

— Jie tai sužino paskutinę sekundę. Kai statymas baigtas, jie atverčia kortas ir pamato, laiminga jų ranka ar ne.

Pats Vasilijus nebuvo pamestinukas. Tėvai jo nekūlė. Jis paspruko būdamas šešerių metų. Policija jį sugavo, bet taip niekada ir neiškvotė, nei kas jis toks, nei iš kur. Kadangi farai turi ir daugiau darbų, ne tik narplioti bėglių bylas, atsiuntė jį pas mus.

Vasilijus niekada nekalba apie save. Gali būti, jog jo tėvai turtingi, bet jis nebenori jų matyti. Paliko juos, nes taip jam šovė į galvą, panoro nuotykių. Vasilijus — tikrai aukšta klasė.

Kartais vaikai palieka prieglaudą, nes juos įvaikina tėvais trokštantys būti žmonės. Iš pradžių svajojau apie tai. Staiga atsiranda tėvai ir mus išgelbsti... Bet greitai supratau, jog tai tik gundantis blizgutis. Sklinda visokių kalbų. Atrodo, tie vadinamieji įvaikintieji dažniausiai įtraukiami į vaikų prostitucijos tinklą arba patenka į slaptas dirbtuves, kur siuva futbolo kamuolius arba surinkinėja žaislus vakariečių vaikams.

Nekenčiu vakariečių vaikų. Jiems dirbama ne tik gamyklose. Prieglaudos požeminiuose aukštuose yra tariamosios „kūrybinės rankdarbių dirbtuvės“, kur mus verčia surinkinėti lėles arba elektroninių žaidimų dalis. Mus išnaudoja už ačiū, taip!

Kai įvaikinami draugai kraunasi mantą, iš jų visi tyčiojasi ir pavymui šaukia: „Tai prostitucija ar nelegalūs darbas?“ Bet iš tikrųjų mes jiems pavydime, nes jie, ko gero, rado tėvus, o mes — ne.

Vakar Vanią apkūlė Piotro gauja. Parėjo ašarodamas. Piotras privertė jį parodyti mūsų nedegamąją spintą ir jie pavogė visas mūsų cigaretes. Taip tęstis nebegali.

Tuoj pat nueiname į Piotro miegamąjį. Durys neužrakintos, bet viduje nieko nėra. Pernelyg ramu. Aišku, kad mūsų laukia spąstai.

Voras greitai lipa lubų link, ir tai man atrodo kaip jo siunčiamas ženklas. Nerimą keliantis ženklas. Voras, spąstai.

Per vėlu. Piotras su draugeliais slėpėsi po lovomis. Jie iššoka ir grasina mums peiliu su iššokančia geležte.

Voras buvo teisus.

Prieš šaltąjį ginklą mano svarūs kumščiai nieko verti. Stovime nuleidę rankas, o Piotras įsako sėbrams mus išrengti ir sudeginti mūsų drabužius. Paskelbia, jog nuo šiol, kai pavogsime cigarečių, turėsime pusę atiduoti jam, kitaip ir vėl neišvengsime pylos.

— Jei, mažyliai, norite taikos, turite tik susimokėti.

Paskui atsisuka į mane, vedžioja peilio smaigalį aplink mano bambą ir dėsto:

— O tau vieną dieną išgražinsiu marmūzę.

Esu bejėgis prieš jo peilį. Nuogi einame pro kitus vaikus. Gandai apie nuotykį greitai pasklido, ir mes suprantame, jog apsijuokėme.

Lauke sninga, šventės, bet čia niekas netiki Kalėdų Seneliu. Jei Kalėdų Senelis būtų, jis būtų davęs mums tėvus, kurie mumis rūpintųsi. Vis dėlto per Kalėdas kiekvienas iš mūsų turi teisę gauti po apelsiną ir ne visai nugramdytų tikrų avies stuburo gabaliukų. Nulupu savo apelsiną ir sugalvoju norą. Jei Kalėdų Senelis kur nors manęs klausosi, „kad Piotras gautų gerą peilio dūrį į pūzrą“. 48. VENERA. 7 METAI

Šią naktį sapnavau keistą sapną. Sapnavau, kad vaikai mušėsi, o vienas iš jų kreipėsi į mane tokiais žodžiais: „O tau vieną dieną išgražinsiu marmūzę.“

Vakar vakare mačiau televizijos laidą apie plastinę grožio chirurgiją. Tas vaizdas, be abejo, sukėlė košmarą. Joje tiksliai aiškino, kaip išgražinti marmūzę. Mama irgi buvo prilipusi prie ekrano. Paprastai, kai per televiziją rodo kraują, tėvai varo mane miegoti, bet šį kartą jie buvo taip sužavėti, jog pamiršo tai padaryti.

Mama pareiškė, kad irgi norėtų gultis ant operacinio stalo ir pasikeisti veidą. Ji sakė, jog geriau nedelsti, nes kuo esi jaunesnis, tuo geresnis rezultatas...

Tėtė atsikirto, kad operacija kainuoja per daug, bet mama atsakė, jog grožis neįkainojamas, ypač jei jis būtinas profesijai. Tėtė pareiškė, kad jam gera išvaizda irgi būtina, bet jam labiau prie širdies sportuojant išvystyti raumenys, o ne skalpeliu.

Tėtė ėmė prikaišioti mamai, jog ji smuko moraliai ir ėmė pernelyg išlaidauti. Paskui norėjo ją pabučiuoti, bet mama jį atstūmė. Ji pasakė, kad jis į ją nebežiūri, nes būtų pamatęs jos raukšles ir pats būtų pasiūlęs jas pašalinti. Ji pasakė, jog moteris niekada nebūna tobula ir sulaukusi tam tikro amžiaus privalo pasirūpinti savo veidu.

Negi ji sako tiesą? Argi grožis nėra brangenybė, kurią gauni kartą visiems laikams?

Jie susibarė. Mama prikišo tėtei, kad šis lankosi pas jaunesnę vištytę. Tačiau aš nepastebėjau bute jokio paukščio. Tėtė pareiškė, jog neturi vištytės, bet jam jau per akis visų tų priekaištų. Mama atsikirto, kad bet kuriuo atveju kiekviena moteris turi teisę rūpintis savo išvaizda, ir jei jis atsisako mokėti už operaciją, ji nesivaržydama paims pinigų iš bendros sąskaitos.

Tėtė tarė: „Neturėsi iš to jokios naudos.“ Abu ištarė ritualinį sakinį: „Ne prie mergaitės“, ir nuėjo į savo kambarį. Ten rėkė toliau. Į grindis arba į sienas dužo daiktai. Paskui stojo tyla.

Suaugusiųjų elgesys dažnai mane stebina. Dar šiek tiek pasėdėjau prie televizoriaus — žiūrėjau laidos tęsinį.

Paskui savo kambaryje, kaip dažnai vakarais, atsisėdau prie veidrodžio ir ėmiau mąstyti. Jei mamai reikia plastinės operacijos, kad būtų dar gražesnė, tai man irgi.

Ką reikėtų pakeisti, kad būčiau gražesnė? Apžiūriu veidrodyje veidą ir nustatau: nosį.

Mano nosis per ilga. Kalėdų Seneli, jei jūs mane girdite, štai mano karščiausias noras: plastinė nosies sutrumpinimo operacija. 49. ŽAKAS. 7 METAI

— Nustokite klausinėjęs, Nemrodai.

— Bet...

— Jūs mane nervinate, Nemrodai. Pakaks, jei išmoksite pamoką, daugiau nieko nereikia. O dabar visą laiką žiopsote ir nesiliaujate klausinėti. Man pakaks jūsų atsakymų.

Juokas klasėje. Nuleidžiu galvą. Mokykloje esu nelaimingas. Mokytoja nuolat liepia mums mokytis atmintinai, o mano atmintis nekokia. Labai stengiuosi šiais metais įsikalti sudėties ir atimties lenteles. Ikimokyklinėje grupėje man sunkiai sekėsi išmokti abėcėlę ir užrašyti pavardę bei adresą. Neįmanoma prisiminti asmenavimo. Neįstengiu prisiminti net nuosavo namo durų kodo. Kiek kartų veltui šaltyje rinkau įvairiausius skaičių derinius?

Nekokie mano santykiai ir su kitais mokiniais. Nes esu rudaplaukis ir nešioju akinius. Jie mane vadina „morka su okulioriais“ arba „surūdijusia vinimi“. Manau, kad gimiau ne toje planetoje.

Geriau jaučiuosi tik su Mona Liza. Ji visada gera patarėja. Vakar turėjau keblumų spręsdamas matematikos uždavinį su trimis įmanomais atsakymais. Tada Mona Liza skubiai letenėle parodė teisingą!

Jei aš ne iš šios planetos, gal esu iš kačių planetos?

Praėjusią savaitę ėjau pro žaislų parduotuvę ir pamačiau nepaprastą erdvėlaivį su mirksinčiomis švieselėmis. Galbūt su tokiu aparatu galima keliauti kosmose ir susirasti savo tikrąją planetą? Tikiu, jog toje planetoje dauguma gyventojų yra rusvaplaukiai, o šviesiaplaukiai ir tamsiaplaukiai vadinami „kukurūzų burbuolėmis“ ir „karvių mėšlo krūvomis“.