Бернар Вербер - Angelų imperija

Ne geresnės buvo ir valstietės. Kūdikius labai stipriai suvystydavo, paskui pakabindavo ant sienos netoli krosnies, kad nebūtų šalta.

Vaikų gimstamumas buvo labai didelis, tad tėvai pasikliovė likimu, nes žinojo, jog tikimybė, kad jų vaikas sulauks paauglystės, yra vienas su dviem.

Tik dvidešimto amžiaus pradžioje vyriausybės suprato garsaus „motinystės instinkto“ ekonominę, socialinę ir karinę reikšmę. Tik pradėjus surašinėti gyventojus pastebėta, jog yra daug prastai maitinamų, nekenčiamų, mušamų vaikų. Pagaliau padariniai galėjo būti liūdni šalies ateičiai. Informuojant, taikant prevenciją, po truputį pasiekta medicinos pažangos gydant vaikų ligas ir dabar tėvai tikrai galėjo tikėtis, jog jų vaikai nemirs per anksti. Tada imta kalbėti apie „motinystės instinktą“.

Ėmė rastis nauja rinka: sauskelnės, žindukai, motinos pieno pakaitalai, puodukai, žaisliukai. Pasaulyje paplito Kalėdų Senio mitas.

Vaikų prekių gamintojai negailėjo pinigų reklamai ir sukūrė rūpestingos motinos įvaizdį, o vaiko laimė tapo savotišku moderniu idealu.

Paradoksas, bet tuo metu, kai imta puikuotis motinos meile, kai ši meilė ėmė ginti savo teises ir pražydo bei tapo vieninteliu neginčijamu jausmu visuomenėje, suaugę vaikai nuolat priekaištauja savo motinoms, jog nepakankamai jais rūpinosi. Vėliau jie psichoanalitikui išlieja... savo apmaudą ir pagiežą motinai.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 34. AUKŠTYBIŲ PASAULIS

Kontroliniais rutuliais stebiu klientus iš bet kokios pozicijos, lyg turėčiau dvidešimt stebėjimo kamerų. Pakanka panorėti ir matau viską panoraminiu planu, plačiu planu, amerikietišku planu, stambiu planu. Mano kameros sukasi aplink klientus, kad galėčiau geriau apžiūrėti antraeilius veikėjus, statistus. Keičiu ne tik filmavimo kampus, bet ir apšvietimą. Galiu stebėti savo veikėjus net ir tamsoje, aiškiai matau net per liūtį. Galiu žvelgti per jų kūnus, matyti, kaip plaka širdis, virškina skrandis. Negaliu tik skaityti jų minčių.

Raulis ne toks entuziastas kaip aš.

— Iš pradžių ir mane tai jaudino. Bet galų gale supratau, jog esu bejėgis.

Jis pasižiūri į Igorio rutulį.

— Hm, nelabai kas.

Atsidustu.

— Nerimauju dėl Igorio. Motina jį galų gale nužudys.

— Motinos nekenčiamas vaikas... — svarsto Raulis. — Tai nieko tau neprimena?

Mąstau, bet nieko nesugalvoju.

— Feliksas, — sufleruoja.

Krūpteliu. Feliksas Kerbozas, mūsų pirmasis tanatonautas! Jo irgi nekentė motina. Pakurstytas iš arčiau peržvelgiu Igorio karmą ir iš tikrųjų atpažįstu, kad mūsų buvęs draugas, tanatonautikos pionierius, reinkarnavosi į mano rusą.

— Kaip tai galėjo atsitikti?

Raulis Razorbakas gūžteli pečiais.

Tuo metu terminas „tanatonautas“ retai buvo vartojamas, angelų teismas Feliksą identifikavo kaip „astronautą“.

Prisimenu tą šiek tiek naivoką vaikiną, norėdamas greičiau išeiti iš kalėjimo, jis bandydavo pavojingus vaistus ir dėl amnestijos savo valia sutiko dalyvauti tanatonautų skrydyje. Taigi, buvo pirmas, pabuvojęs mirusiųjų žemyne ir sugrįžęs. Vis dėlto manau, jog šiek tiek per žiauru, jau turėjus praėjusiame gyvenime nekentusią motiną, gauti dovanų dar blogesnę gimdytoją.

Raulis teigia, jog tai normalu. Kai kokia nors problema neišsprendžiama gyvenime, ji automatiškai persikelia į kitą gyvenimą.

— Kadangi Felikso Kerbozo sielai nepavyko nei pranokti savo motinos, nei ją suprasti, ji bandys tai padaryti savo naujame, Igorio Čekovo, gyvenime. Tai, be abejo, nusprendė septintukai, „žmonės iš aukštybių“, arba „dievai“. Jei jam ir vėl nepavyks išspręsti savo problemos su motina dabartiniame gyvenime, tai kokią baisią gaus kitame?..

Susiraukiu.

— Neįsivaizduoju blogesnės motinos nei Igorio...

Raulis Razorbakas šaiposi.

— Na, gali pasikliauti „žmonėmis iš aukštybių“. Jų laki vaizduotė, kai reikia sugalvoti naujų išbandymų žmonėms. Būsima Igorio-Felikso metamorfozė gal ir duos jam puikią motiną, tačiau ji bus labai valdinga ir slėgs jį pavydžia meile.

— Bet tai nesikeičianti karma!

Mano draugo veidas persikreipia, o rankos ima judėti lyg grobuonies nagai.

— Matau, pradedi suprasti. Ten, aukštybėse, taip viskas ir vyksta, jie neriasi iš kailio ką nors kaldami į galvas mūsų klientams, kol šie ryžtasi veikti. Jie mano, kad tik baseino gelmėse žmogus sugeba atsispirti ir iškilti į paviršių. Nežinau, kas yra tie „dievai“, bet netikiu, jog jie trokšta žmonijai gero.

— Kuo vis dėlto galiu jam padėti?

Raulis Razorbakas sugniaužia kumščius.

— Deja, ne kažin kuo! Mes esame šviesos būtybių kariuomenės pėstininkai. Esame pirmosiose linijose ir privalome dalyvauti pragaištinguose įvykiuose, bet kas yra strategai karininkai, esantys užnugaryje ir priimantys sprendimus?.. Be to, nežinome, kokie jų motyvai.

Staiga pasijuntu bejėgis. Raulis įniršęs mane purto.

— Todėl mes bet kokia kaina turime sužinoti, kas tie karininkai ir kas juos įkvepia, kas tie septynetukai, kas tie „dievai“, kurie išnaudoja ir mus, angelus, ir juos, mirtinguosius.

Pirmą kartą, turbūt dėl Igorio nelaimės, įsiklausau į savo drąsiojo draugo argumentus. Tačiau dar nemanau galįs pažeisti angelų šalies įstatymus. 35. KŪDIKIS ŽAKAS. 2 METAI

Šiandien tėvų nėra, o auklė nuėjo į balkoną parūkyti ir pasikalbėti telefonu. Kelias laisvas. Kryptis į virtuvę. Tai nuostabi vieta, visada trokštu geriau ją pažinti. Daug mirksinčių šviesų: baltų, raudonų ir net žalių. Tvyro aptirpusio cukraus aromatas ir pieno kvapas, užvirintos kakavos ir sūrymu dvelkiantys garai. Šiomis dienomis nuolat uostau. Be to, ėmiau mokytis laipioti.

Nagi, kas ten aukštai?

Laimė, šalia viryklės yra kėdė. Užlipęs ant jos, galėčiau pasiekti.

Žakas gali nusiplikyti patraukęs už rankenos puodą su verdančiais lakštiniais! Reikia jį gelbėti. Prisimenu penkis svertus.

Intuicija.

Pabandau įsiskverbti į žindyvės protą. „Kūdikis, kūdikiui virtuvėje gresia pavojus!“

Bet ji viską pamiršo plepėdama telefonu su savo draugužiu.

Bandau įsiskverbti į mažojo Žako protą, bet jo kaukolė nepažeidžiama kaip seifas.

Ženklai.

Žvirbliai sutupia ant palangės ir čirškauja linksmindami vaiką. Bet, sutelkęs dėmesį į puodą, Žakas jų nemato ir negirdi.

Mediumai. Aplink nėra nė vieno.

Ką daryti?

Rankena per toli. Turiu dar toliau ištiesti ranką. Pasieksiu tą aukštai kyšančią ilgą lazdą ir pažiūrėsiu, kodėl ji garuoja ir triukšmauja.

Katės.

Dar turiu katę.

Laimė, namuose yra katė! Skverbiuosi į jos protą. Iš karto apie ją daug ką sužinau. Pirmiausia — tai patelė, jos vardas Mona Liza. Keista, žmonių protas mums visiškai nepasiekiamas, tačiau katės — kuo pralaidžiausias. „Reikia gelbėti berniuką!“ — pakišu jai mintį. Problema ta, jog Mona Liza tikrai išgirsta mano prašymą, bet visiškai neketina paklusti. Mona Liza gimė šiuose namuose ir niekada nebuvo iš jų išėjusi. Kadangi visą dieną nejudėdama drybso prieš televizorių, nutuko. Ji keliasi tik tris kartus per parą ir ryja minkštus makaronus arba itin mėgstamas chemines granules.

Ji niekada nemedžiojo, niekada nesipešė, niekada nebuvo išėjusi į kiemą.

Vangiai gulinėjo bute, stebėdama televizorių. Mona Liza turi mėgstamas programas ir labai domisi tokiais žaidimais, kuriuose kandidatams užduodami maždaug tokie klausimai: „Kas yra Dramblio Kaulo Kranto sostinė?“