Бернар Вербер - Angelų imperija

Atsakau ne iš karto. Mirtingieji neišmano, yra Dievas ar jo nėra, jie neturi jokių įrodymų ir galėtų būti kuklesni.

Mikaelis Pensonas, kuriuo buvau, buvo padorus žmogus ir tikras agnostikas (žodis kilęs iš agnostos — nepažinus). Mano nuomone, agnosticizmas puikiai dera su garsiosiomis Blezo Paskalio lažybomis, kai jis manė, jog verta statyti už Dievo buvimą. Aš Žemėje tikėjau, jog yra viena galimybė iš dviejų, kad po mirties yra gyvenimas, viena galimybė iš dviejų, kad yra angelai, viena galimybė iš dviejų, kad yra Rojus. Tanatonautų pavyzdys įrodė, jog neklydau. Dabar nemanau, kad būtina didinti ar mažinti tikėjimo Dievu galimybes. Man Dievas buvo hipotezė, patikima 100 procentų.

Raulis tęsė:

— Čia kalbama, jog „iš aukščiau“ nuleista tokia direktyva: baigta su stebuklais, mesijais, pranašais, „naujomis“ religijomis. Kas gi gali turėti pakankamai galios numatyti įvykius laike, kad priimtų tokį sprendimą, jei ne dievas arba dievai?

Raulis patenkintas padarytu įspūdžiu. Jis mato, jog aš sumišęs. Ar mano misija tapti dievu? Nedrįstu apie tai net galvoti.

— Šie vartai veda į Olimpą, esu tuo įsitikinęs, — kala Raulis Razorbakas, rodydamas į Smaragdo vartus.

Sutrikęs apsimetu, kad žiūriu į įsivaizduojamą laikrodį, galintį parodyti kiaušinių brandumo laipsnį.

— Gerai. Turiu keliauti į Žemę ir stebėti savo klientų gimimą, — sakau.

— Palydėsiu tave.

Tai jau kitas reikalas.

— Nori su manimi keliauti į Žemę?

— Taip, — atsako. — Seniai ten nesilankiau. Jei tiksliau, tai nuo paskutinio palaiminimo.

— Gerai žinai, kad draudžiama lankytis Žemėje kitais tikslais.

Raulis padaro dvigubą salto, norėdamas parodyti, jog skrisdamas toli nori atsipalaiduoti.

— Draudžiama drausti. Pirmyn, Mikaeli, gerai žinai, kad esu ir būsiu maištininkas!

Pagaliau sustoja prieš mane ir nutaisęs pačią angeliškiausią miną, atmintinai cituoja ištrauką iš Edmondo Velso Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedijos IV tomo. 23. ENCIKLOPEDIJA

PAŽEIDĖJAS. Visuomenei reikalingi pažeidėjai. Ji leidžia įstatymus, kad jie būtų laužomi. Jei kiekvienas laikytųsi galiojančių taisyklių ir paklustų normoms — normaliam mokslui, normaliam darbui, normaliai pilietybei, normaliam vartojimui, tai visuomenė būtų „normali“ ir stagnuotų.

Vos tik pažeidėjus suseka, juos įskundžia ir pašalina, tačiau kuo labiau evoliucionuoja visuomenė, tuo daugiau ji slapta gamina nuodų, kurie privers gaminti antikūnus. Taip ji išmoks įveikti vis sunkesnes kliūtis.

Nors ir reikalingi, pažeidėjai aukojami. Juos nuolat puola, viešai ir triukšmingai niekina, kad vėliau kiti „neatitinkantys normalių žmonių normų“ individai, kuriuos galima vertinti kaip „pseudopažeidėjus“, galėtų daryti tuos pačius pažeidimus, bet dabar švelnesnius, apmąstytus, kodifikuotus, nukenksmintus. Būtent jie skins pažeidimo išradimo vaisius.

Bet neapsigaukime. Net išgarsėję, „pseudopažeidėjai“ sugebės tik imituoti pirmuosius tikrus pažeidėjus. Pastarieji bus pamiršti ir numirs įsitikinę, jog buvo nesuprasti pranašai.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 24. IŠVYKA Į ŽEMĘ

Žengiame per skaisčiai mėlynus Safyro vartus.

Santūriai, nenorėdami, kad mus pastebėtų arkangelai, patenkame prie Stikso ir keliaujame išilgai jo. Įveikiame septynias mirusiųjų žemyno zonas, išeiname iš pagrindinio kūgio, atsiduriame tamsioje erdvėje ir skrendame į Žemę. Kadangi aš dabar angelas, tai skrendu greičiau nei tada, kai miriau. Atrodo, jog skrieju greičiu, artimu šviesos greičiui. Pagaliau iš toli įžiūrime mūsų gimtąją planetą. Perskrodžiame atmosferą kartu su įvairiausiais smulkiais meteoritais, kurie ten patekę užsiliepsnoja — mes juos vadiname krintančiomis žvaigždėmis.

Visą laiką leidžiamės. Prasilenkiame su lėktuvu, iš kurio šoka laisvo kritimo mėgėjai. Raulis įsitaiso greta vieno mirtingojo, šis, žinoma, jo nemato, ir linksminasi krisdamas greičiau. Prašau liautis krėsti vaikiškus pokštus. Manęs laukia tuoj prasikalsiantis kiaušinis.

Nusileidžiame kažkur Toskanos lygumoje.

Nostalgija. Įspūdis toks, kokį turėjo jausti po užduoties atlikimo grįžę pirmieji astronautai. Tačiau dabar mūsų „namai“ yra ne „žemai“, o „aukštai“... Man atrodo, kad tapau svetimas savo namuose.

Raulis duoda ženklą, jog nebegalime gaišti. Reikia greitai pasiekti Perpinjano ligoninę, kur laukia mano pirmas klientas — Žakas Nemrodas. 25. ŽAKO GIMIMAS

Taigi, aš tuoj gimsiu.

Pirmiausia, ką pamatau, tai akinama šviesa tunelio gilumoje. Mane stumia. Mane traukia.

Prisimenu ankstesnį gyvenimą. Buvau pueblo genties indėnas, pakartas aukso ieškotojų. Paskutinė mintis buvo: „Neturi teisės manęs nužudyti taip, kad kojos būtų toli nuo žemės.“ Jie mane pakorė. Aš uždusau. Aš dūstu.

Greitai. Raulis sako, jog reikia veikti greitai. Aiškina, ką reikia daryti: duoti Žakui „angelo bučinį“.

Mano atmintyje iškyla paskutinių žudynių vaizdai. Mūsų strėlės prieš jų kulkas. Mūsų lankai prieš jų šautuvus. Liepsnojanti stovykla. Mane pagauna. Man nupjauna kasas ir ant kaklo užneria virvę.

Žaką vis dar ištikęs šokas dėl jo mirties. Jis per daug nervinasi. Šnibždu jam: „Na, pamiršk praeitį.“ Raulis liepia uždėti jam angelo žymę. Ką turiu daryti? Paaiškina, jog reikia prispausti smilių virš burnos, lyg norėčiau nutildyti.

Prispaudžiu pirštą po nosimi ir po mažytėmis šnervėmis padarau griovelį.

Žakas nurimsta.

Nežinau, kas čia nutiko. Apsireiškimas? Kad ir kaip ten būtų, apie savo ankstesnį gyvenimą pamiršau viską. Žinau, kad turėčiau ką nors prisiminti, bet nebežinau ką. Beje, ar prieš tai gyvenau tik vieną gyvenimą? Ne, nemanau.

Taigi, aš tuoj gimsiu.

Mane traukia į šviesą. Girdžiu šauksmus.

Mano motina.

Girdžiu įsakmų balsą:

— Stumkite, ponia. Nagi, stumkite trumpais postūmiais. Lekuokite kaip šuo.

Motina pradeda dejuoti.

Kitas balsas:

— Tai jau tęsiasi kelias valandas. Vaikas gimsta sunkiai. Reikėtų daryti Cezario pjūvį...

— Ne, ne, — sako motina, — palikite mane ramybėje. Viską padarysiu pati.

Aha, vėl stumia. Jaučiuosi lyg nešamas bangų. Slenku pirmyn tamsiu kūno tuneliu. Kojytėmis slystu į akinamą šviesą. Kojų pirštai patenką į ledinę aplinką. Noriu grįžti į šilumą, bet guminėmis pirštinėmis apmautos rankos mane nustveria ir traukia į šaltį.

Mano kojos jau lauke, paskui užpakalis, tada pilvas. Vėl traukia. Saugios tik rankos ir galva. Likusi kūno dalis dreba nuo šalčio. Vėl traukia, bet smakras tvirtai užsikabinęs ir aš jo nenuleisiu.

— Nieko neišeis, nepraeina, — sako akušeris.

— Praeis, praeis, — dejuoja motina.

— Nedidelis pjūvis, — pataria balsas.

— Ar jis būtinas? — klausia visai nesusižavėjusi motina.

— Jei taip trauksime, rizikuojame pažeisti galvą, — atsako jai.

Kurį laiką kūnas šąla, galva šilumoje, rankos prispaustos prie ausų. Prieš mano smakrą atsiranda ašmenys. Pjūvis, ir spaudimas sumažėja. Mane paskutinį kartą trukteli už kojų ir dabar galva pralenda.

Atsimerkiu. Šviesa gręžia galvą. Skubiai užsimerkiu.

Mane sugauna. Neturiu laiko susivokti, kas su manimi atsitiko. Mane pakabina galva žemyn, laiko už kojų. Ai! Ai! Ai! Gana mane kankinti. Rėkiu iš pykčio. Jie taip pat rėkia.

Ilgai prisiminsiu savo gimimą! Staugiu kuo garsiausiai. Atrodo, jiems tai labai patinka. Jie juokiasi. Gal jie iš manęs tyčiojasi? Abejodamas verkiu. Jie vis juokiasi. Keliauju iš rankų į rankas. Ei, aš vis dėlto ne žaisliukas! Kažkas apčiupinėja organą ir sako: