Бернар Вербер - Angelų imperija

Atsisuku.

Raulis RAZORBAKAS!

Aukštaūgis keverza, liesas, pailgo stačiakampio veido, smailia nosimi, grobuoniškos išvaizdos. Jis žaidžia savo didelėmis rankomis ilgais pirštais. Visiškai nepasikeitęs nuo to laiko, kai pirmą kartą sutikau jį Per Lašezo kapinėse. Visada juo žavėjausi.

Jo nesivaržymas, pasitikėjimas savimi ir savo svajomis pakeitė mano gyvenimo suvokimą.

— Rauli, ką tu čia veiki?

Jis ramiai klūpėjo, parietęs kojas po rankomis.

— Pasiprašiau, kad mane reinkarnuotų į augalų ciklą, nes norėjau šiek tiek pailsėti. Man buvo leista išimties tvarka. Taigi, tapau vynuoge, subrandinau uogas, mano kekes nuskynė. Perdarytas į vyną buvau išgertas, paskui grįžau čia ir išsaugojau surinktus taškus. Mano angelas sargas padarė viską, kad gaučiau angelo statusą.

— Niekada nemaniau, jog sutiksiu tave Rojuje!

— Rojuje? Tu juokauji! Toks Rojus blogiau nei senių prieglauda! Tai geri pojūčiai ir draugija. Rezultatas toks, kad baisiai nuobodžiauju. Meskime visa tai ir toliau tyrinėkime visatą, po velnių!

Jis sujuda.

— Čia tik milžiniškas administracinis aparatas. Mirtingieji valdomi, stebimi, prižiūrimi. Kalbi apie malonumą! Man, kurį persekiojo baimė, kad tapsiu valdininku. Ak, Mikaeli, geriau būtume grįžę į Žemę ir tapę Didžiaisiais Įšventintaisiais. Apsigavome. Sakai, angelai! Jei nieko nedarysime, liksime angelais šimtą tūkstančių metų ir žiūrėsime, kaip vieną klientą keičia kitas. Katorga!

Nors jis ir įniršęs, džiaugiuosi susitikęs geriausią draugą. Staiga pasijuntu nurimęs. Esu nebe vienas. Buvęs draugas, kurį sutinki aukštybėse, yra tikrai netikėta sėkmė.

Jis rodo į mus supančią debesų kalnų grandinę.

— Sakau tau, čia pats pražūtingiausias kalėjimas. Žiūrėk — mes suspausti tarp šių sienų. Čia tikras pragaras!

— Rauli, tu piktžodžiauji.

— Visai ne. Gerai žinau, jog pragaro nėra, bet jeigu atvirai — nuobodu žiūrėti vis į tą patį vaizdą. Daug smagiau būtų atsidurti tarp katilų, gaubiamų gašlių liepsnų, harpijų ir velniūkščių, rausvoje ir ištvirkusioje aplinkoje, panašiai kaip Trečiajame Danguje, supranti? O matau tik baltą ir mėlyną spalvas, permatomus debesis, draugus ir nieko linksmesnio horizonte. Ak, reikia mauti iš čia, judėti, vėl imtis dvidešimt pirmo amžiaus tyrinėtojų veiklos. Skverbtis į pažinimo gelmes. Vėl imtis tanatonautų epopėjos. Žygiuoti tolyn į nežinomybę.

Apkabina mane per pečius.

— Nuo to meto, kai egzistuoja žmonija, buvo žmonių, norinčių sužinoti, „kas yra už kalno“. Mudu su tavim, Mikaeli, esame tie, kurie visada būna pirmi. Buvome tyrinėtojai, tyrinėtojai ir liksime. Tad, drauge, siūlau tau keliauti ieškoti kitos Terra incognita.

Atidžiau pasižiūriu į Raulį. Jis išlaikė Šerloko Holmso manieras ir aš vėl greta jo atrodau kaip ištikimas daktaras Vatsonas. Ką dar sumanys? Jei jau atsidūrėme Rojuje, tai žinome viską, ką dar galėtume tyrinėti?..

Mirtis? Taip, aš apie ją mąsčiau. Norėčiau mirti miegodamas. Po mirties norėčiau būti sudegintas. Mano šeimai būtų pigiau. Nedidelę urną jie padėtų ant židinio, ir nereikėtų sodinti augalų ant mano kapo. Palikimas... hmm! Na, tiek to, pasakysiu. Paslėpiau pinigų begemoto statuloje rūsyje, už didelės Liudviko XV stiliaus komodos. Pakanka ją nustumti. Tas, kas ras lobį, galės jį pasilikti.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 12. SIELŲ PASIRINKIMAS. PO DVIEJŲ MĖNESIŲ

Edmondas Velsas tapšnoja man per petį.

— Tavo klientų kūnuose netrukus įsikurs sielos. Negalime gaišti. Eik su manimi.

Palieku Raulį. Instruktorius veda mane į ramią zoną pietuose ir pasiūlo parietus kojas atsisėsti prie įėjimo. Iš aukštai matome visą angelų šalį.

— Puiki vieta patogiai stebėti, kaip klostysis įvykiai.

Paima mano plaštakas ir atsuka delnus į dangų. Įvyksta nepaprastas dalykas. Iš horizonto mūsų link atplaukia trys rutuliai ir sustoja tarp mano rankų. Vienas — virš kairiosios rankos, kitas — virš dešiniosios, o paskutinis sustoja aukščiau, tarp anų dviejų. Visi kartu kvituodami sudaro trikampį.

— Per šiuos rutulius tu ne tik matysi klientų sielas, bet ir girdėsi jas, galėsi kontroliuoti jų elgesį.

Jis iš eilės paliečia visus tris rutulius ir jie nušvinta. Viduryje matau savo klientus, lyg turėčiau kamerą ir filmuočiau jų motinų pilvuose. Mano rutuliai oranžinės spalvos, nes klientai plaukioja gimdos vandenyse.

— Išmokysiu tave daugiau iš angelų žargono. Šiuos rutulius sieloms kontroliuoti mes vadiname „kiaušiniais“. Nes mes juos perime kaip kiaušinius.

Edmondas Velsas įsitaiso greta manęs.

— Dabar sielos gaus dovaną.

— Galime rinktis sielas?

Jis nusišypso.

— Ne. Dabar veiks viršesni už mus, septintas lygis.

Laukiame. Visi trys rutuliai vienas po kito nušvinta vaivorykštės spalvomis, lyg būtų gavusios elektros iškrovą. Edmondas Velsas apžiūri pirmąjį nušvitusį rutulį ir praneša, jog Žakas jau gavo pueblo genties indėno, paskutinį kartą gyvenusio prieš šimtmetį, sielą. Tai klajojantis pasakotojas, jis keliavo iš vienos genties į kitą ir pasakojo vaikams garsiąsias tautos legendas. Buvo užkluptas, kai stovyklą, kurioje glaudėsi, užpuolė aukso ieškotojai. Jis slėpėsi, bet užpuolikai jį persekiojo ir sugavo. Nupjovė ilgas juodas, lokio riebalais išteptas kasas, kuriomis jis labai didžiavosi, paskui pakorė.

Kai buvo sveriama siela, surinko 350 taškų.

Edmondas Velsas apžiūrinėja antrąjį nušvitusį rutulį. Igoriui teko prancūzo astronauto siela. Šis buvo vienišius, sunki vaikystė su vaidinga motina. Sėdėjo, kalėjime, bet atpirko kaltę vykdydamas pavojingas užduotis, savanoriškai sutiko keliauti į erdves. Sielvartaudamas dėl meilės nusižudė po labai rizikingos ekspedicijos...

Kai buvo sveriama siela, surinko 470 taškų.

Trečiajame nušvitusiame rutulyje Venera priglaudė turtingo, daugiau nei prieš du šimtmečius dingusio kino sielą. Epikūrietis, nors ir nekokios sveikatos, dievino skanų valgį ir gražias moteris. Draugavo su pačiu imperatoriumi ir lankėsi pas įtakingus žmones uždraustame mieste. Buvo pagrobtas plėšikų, kai keliavo į provinciją. Jį apiplėšė ir palaidojo gyvą. Ilgai blaškėsi po žeme. Žiauri mirtis.

Kai buvo sveriama siela, surinko 320 taškų.

— Puikus pasirinkimas, — pareiškia Edmondas Velsas. — Dvi tavo sielos viršija 333 taškus.

— Ką reiškia 333 taškai?

— Kalbame apie vidutinį žmonių sąmonės lygį. Jei sudėsime šešių milijardų žmonių sielų taškus ir apskaičiuosime vidurkį, gausi ne 333. Tai reiškia, jog vis dėlto daugiau žmonių yra arčiau grindų nei lubų... Mes turime pakelti vidurkį, — padrąsino instruktorius.

Stebiu „kiaušiniuose“ savo „klientus“.

— Tikslas, — tęsia Edmondas, — pakelti jų sąmonės lygį. „Kai kyla sąmonės lygis, kyla visa žmonija.“

— Norite pasakyti, kad jei man pavyks pakelti lygį bent vienam iš trijų mano klientų, žmonija galės pakilti nuo 333 iki 334?

— Pažanga ne tokia akivaizdi. Kad vidurkis pakiltų vienu punktu, reikėtų, kad daug žmonių evoliucionuotų vienu metu, — paaiškino mentorius.

Jis prašo manęs dalyvauti gimstant mano globotiniams ir, vos jie išeis iš motinos pilvo, uždėti angelų antspaudą. Toks veiksmas sutvirtins sandorį tarp angelo sargo ir saugomo mirtingojo. Nuo tada jie pamirš turėtą karmą.

— Tau tereikės paspausti po nosimi ir atsiras latakas.

Pirštu pakartoja judesį ant mano veido.

— Bet po to draudžiama grįžti į Žemę, — niurna. — Draudžiama! 13. ENCIKLOPEDIJA