Бернар Вербер - Angelų imperija

Nepavyko. Trūko labai nedaug, bet vis dėlto nepavyko.

Mano advokatas pašoko.

— Kaltinu, jog šie skaičiai sufalsifikuoti, ir reikalauju perskaičiuoti. Pradėkime nagrinėti visus faktus po vieną iš eilės. Kaltinu...

Už mūsų girdžiu nekantriai dūsaujančias sielas, laukiančias eilės, kol bus pasvertos. Arkangelas Gabrielius, aiškiai nebegalintis pakęsti visų tų „kaltinu“, nuolat kartojamų mano angelo sargo, pasiduoda: arkangelams susitarti pakanka sekundės, taip dabar jie skuba mūsų atsikratyti. Naujas nuosprendis:

— Gerai, labai gerai, pakaks, jūs laimėjote. Suapvalinsime iki 600. Jūs atleidžiamas nuo reinkarnacijų ciklo. Galite sakyti, jums pasisekė, kad turėjote tokį atkaklų angelą sargą, — sako šventasis Mykolas.

Sužavėtas Emilis Zolia ploja.

— Teisybė visada nugali.

Arkangelai praneša, jog, surinkęs 600 taškų, tapau šešetuku.

— O kas yra šešetukas?

— Būtybė, kurios sąžinės laipsnis šeši. Dabar panorėjęs galėsi visiškai atsikratyti savo kalėjimo — kūno.

Taigi, galiu rinktis. Galiu grįžti į Žemę ir ten reinkarnuotis į Didįjį Įšventintąjį, kurio pareiga — gyventi su žmonėmis ir skatinti jų evoliuciją; tokiu atveju apie Rojų liks tik migloti prisiminimai. Kitas sprendimas — tapti angelu.

— O kas yra „angelas“?

— Šviesos būtybė, globojanti trijų žmonių sielas. Angelo užduotis — padaryti, kad bent viena iš jų evoliucionuotų ir taip pat išeitų iš reinkarnacijų ciklo. Kaip Emiliui Zolia pavyko tai padaryti su tavimi.

Mąstau. Abu sprendimai gundantys.

— Paskubėk, už tavo nugaros dar aibė klientų, — niurna arkangelas Gabrielius. — Taigi, ką renkiesi?

Mirtis? Nėra ko bijoti. Žinau, jog turiu angelą sargą, saugantį nuo visų pavojų. Kai kartą ėjau per gatvę, intuicija man pašnibždėjo, kad reikia žengti žingsnį atgal. Tikėsite ar ne, vos žengtelėjau atgal, mane vos užkliudė motociklas, nebuvau jo pastebėjęs. Esu įsitikinęs, jog mane perspėjo angelas sargas.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 4. ANGELAS

— Renkuosi angelą.

— Teisingas pasirinkimas, nesigailėsi, — patikina Emilis Zolia. Arkangelai skubina mus užleisti vietą kitiems. Angelas sargas vedasi mane prie įėjimo į antrąjį kalno tunelį. Sienos skleidžia ryškiai mėlyną šviesą, lyg tai būtų iš vidaus apšviestas deimantas.

Emilis Zolia palieka mane prieš šią didelę apšviestą olą, bet nepamiršta paskutinį kartą paspausti rankos. Žengiu į tunelį. Kelią užtveria membrana. Pakeliu ją lyg teatro uždangą. Kitoje pusėje koridoriaus viduryje pamatau nerūpestingą išsitempusią būtybę.

— Sveiki atvykę pas angelus, aš — jūsų angelas instruktorius.

— Angelas instruktorius? Kokia dar naujiena?

— Po angelo sargo angelas instruktorius toliau formuoja sielą, — praneša man lyg savaime suprantamą dalyką.

Stebiu jį.

Jis panašus į Kafką. Atsikišusios ilgos ausys. Akys lyg migdolai. Trikampis lapės snukutis. Karščiuojantis žvilgsnis.

— Mano pavardė Velsas.

— Velsas? Tas Velsas?

Jis išspaudžia šypseną.

— Ne, ne. Aš — Edmondas Velsas, nieko bendra su H. G. Velsu arba Orsonu Velsu. Tai mano homonimai, jei juos turėjote galvoje... Nesvarbu, man patinka mano pavardė. Žinote, ką tai reiškia angliškai? „Šulinys.“ Manykite, jog esu tas, iš kurio galite „semti“, kiek tik norite. Kadangi teks būti kartu, sakykime vienas kitam tu.

— Aš — Pensonas, Mikaelis Pensonas. Nieko bendra su paukščiu5.

Jis smagiai pliaukšteli man per petį, bet nieko nepajuntu.

— Malonu susipažinti, angele Mikaeli.

Man keista girdėti žodį „angelas“, tariamą prieš vardą, panašiai kaip „gydytojau“ arba „advokate“.

— Kas buvote aname gyvenime? — klausiu.

— Paskutiniame gyvenime, prieš išeidamas iš reinkarnacijų ciklo? Na, panašiai kaip tu, sakykime, buvau savos srities tyrinėtojas. Bet domėjausi ne „nepaprastomis aukštybėmis“, o labiau „nepaprastomis gilybėmis“... Požemiu.

— Požemiu?

— Taip, gyvybe po planetos luobu. Tikrais girių kaukais.

Einame greta tuneliu, kuris perėjus kalną nesibaigia. Staiga sustoju.

— Edmondas Velsas. Edmondas Velsas...

Susimąstęs kartoju tą pavardę. Skaičiau ją laikraštyje. Mąstau, kol kai ką prisimenu. Viskas aišku:

— Nebuvote įpainiotas į insekticidų gamintojų žmogžudystės bylą?

— Karščiuoji?

„Tikrais girių kaukais“... Suraukiu kaktą.

— Juk jūs sukūrėte mašiną, kad būtų galima bendrauti su skruzdėlėmis!

— Pakrikštijau tą aparatą „Rozetės akmeniu“, nes jis tapo tarpininku tarp dviejų pačių tobuliausių planetos civilizacijų, nors abi jos negalėjo susikalbėti ir viena kitos įvertinti: tai žmonės ir skruzdėlės.

Man dingtelėjo, jog jis pajuto ilgesį savo išradimui, paskui tęsė:

— Išmokysiu tave angelo amato, sužinosi pareigas, darbo metodus ir įgaliojimus. Svarbiausia, niekada nepamiršk, kad būti čia jau savaime yra DIDŽIULĖ PRIVILEGIJA.

Jis aiškiai dėsto:

— AR BENT JAU SUPRANTI, KAD NEBEATGIMTI YRA GERIAUSIA DOVANA, KURIOS GALI TIKĖTIS ŽMOGUS?

Pradedu suprasti, kad išsilaisvinau iš reinkarnacijų ciklo.

— Tai ko jūs mane mokysite, pone Velsai? 5. ENCIKLOPEDIJA

GYVENIMO PRASMĖ. „Viso ko tikslas yra tobulėjimas“

Pradžioje buvo...

Nulis: tuštuma.

Tuštuma evoliucionavo į materiją. O iš materijos atsirado...

Vienas: mineralas.

Paskui mineralas evoliucionavo į gyvą būtybę. O iš to atsirado...

Du: augalai.

Paskui augalai evoliucionavo į judančias būtybes. O iš to atsirado...

Trys: gyvūnai.

Po to gyvūnai evoliucionavo į sąmoningą būtybę. Iš to atsirado...

Keturi: žmogus.

Paskui žmogus evoliucionavo tiek, jog jo protas tapo išmintingas. O iš to atsirado...

Penki: protingas žmogus.

Paskui protingas žmogus evoliucionavo tiek, jog tapo grynu, nuo materijos išlaisvintu protu. O iš to atsirado...

Šeši: angelas.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 6. EDMONDAS VELSAS

— Taigi, aš esu šešetukas?

— Taigi, tu esi „angelas“, — pataiso Edmondas Velsas.

— Visada įsivaizdavau angelus su aureolėmis virš galvos ir sparniukais ant nugaros.

— Tas įvaizdis susijęs su senais laikais. Aureolė yra pakreipia metalinė plokštelė, romėnai jomis pridengdavo krikščionių šventųjų statulas, kad apsaugotų jas nuo paukščių išmatų. O sparneliai ant nugaros atsirado iš Mesopotamijos tradicijos, kai ataugos ant nugaros reiškė dangišką kilmę. Būta sparnuotų žirgų, jaučių, liūtų...

— O kas pasikeičia, kai tampi angelu?

Žiūriu į savo ranką. Įvairiaspalvis ratilas, kurio dar nebuvau matęs, juosia mano kūną švytėdamas ryškiai mėlyna šviesa.

— Fizinės modifikacijos nėra svarbiausias dalykas, — tęsia Edmondas Velsas, — naujoji būsena pirmiausia modifikuoja tavo požiūrį į gyvas būtybes ir negyvus daiktus.

Edmondas Velsas papasakoja, koks bus mano naujasis amalas. Man bus patikėtos trys inkarnuotos sielos. Turėsiu suktis taip, kad bent viena iš jų evoliucionuotų iki 600 taškų, taptų šešetuku ir išeitų iš reinkarnacijų ciklo. Man teks stebėti, padėti ir lydėti trijų žemiečių gyvenimus. Jiems mirus, kai trys arkangelai svers jų sielas, būsiu jų advokatas.

— Kaip ką tik man buvo Emilis Zolia?

Edmondas Velsas patvirtina.

— Dėl šios sėkmės Emilis Zolia galėjo pereiti į aukštesnį angelų evoliucijos lygį.