Бернар Вербер - Angelų imperija

Kuo toliau traukiame išilgai laukiančiųjų minios, tuo į tolimesnes epochas patenkame: imu atpažinti Homero aprašytų kautynių herojus, apie kuriuos skaičiau mokykliniuose vadovėliuose, graikų filosofus, jau seniai iš žemėlapio išnykusių valstybių karalius.

Labai norėčiau paprašyti autografų, bet vieta visai tam netinkama.

Roza, Amandina ir aš skrendame virš mirusiųjų. Atrodo, lyg plati upė tekėtų šviesos link (Stiksas?). Įėjimas į oranžinę zoną yra ištakos, o kuo toliau keliauji, tuo labiau mirusiųjų eilė siaurėja ir pagaliau pavirsta į upeliuką. Gilumoje dar viena nepermatoma siena. Pereiname per Mochą 4.

Niekada negalvoju apie mirtį. Bijau, kad galiu ją prisišaukti vien tik mintimis. Gyvenu, gyvenu, paskui tebūnie, kas bus, pamatysime.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Pagaliau mes Penktajame Danguje. Geltonoji zona. Išminties pasaulis. Čia atskleidžiamos didžiosios žmonijos paslaptys. Pakeliui nusigvelbiu keletą vertingų žinių, bet, nelaimė, negalėsiu jų perduoti dar gyviems gentainiams.

Jaučiu didelę išmintį. Ramūs balsai aiškina man dalykus, kurių niekada gerai nesupratau. Vieną po kito išgirstu atsakymus į klausimus, kuriuos vėjavaikiškai uždavinėjau per savo paskutinį gyvenimą.

Mirusiųjų eilė dar susiaurėja.

Daug mirusiųjų užtrunka, sužavėti atsakymų į visada juos kamavusius klausimus. Upeliukas virsta upeliūkščiu. Stengiuosi nesižavėti tais proto gardumynais. Vėl žiūriu į šviesą. Palieku Mochą 5 ir patenku į...

Stebėjimasis.

Taip, sakyčiau, abipusis stebėjimasis. Esu neseniai paleistas iš kalėjimo už gerą elgesį, atlikau nemažinamą bausmę — trisdešimt metų kalėjimo. Tad galiu kalbėti visiškai atvirai. Nužudžiau keturiolika žmonių. Kai žudydavau, stebėdavausi matydamas, kad žmonės apstulbsta, net pasipiktina išgirdę, jog juos nužudysiu. Sakytum, jie įsivaizduoja, kad gyvenimas — jų nuosavybė, kaip automobilis, šuo, namas.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

...Šeštąjį Dangų. Žalioji zona. Čia randu Grožį. Sapnų vizija, spalvų ir harmonijos pojūtis. Jaučiuosi bjaurus ir neišprusęs. Beje, daugybė mirusiųjų iš velionių upės spiečiasi čia pakerėti Grožio.

Mano žmona Roza trukteli už rankos. Reikia keliauti toliau, kol mūsų neužbūrė spektaklis.

Keliaujame toliau. Mūsų vis mažiau.

Pereinu Mochą 6 ir patenku į... Septintąjį Dangų, baltąją zoną.

Atrodo, čia mirusiųjų kelionė baigiasi. Iš kalnų grandinės sklinda šviesa. Nuo aukščiausio kalno sklinda stipriausia šviesa. Pasuku tos viršūnės link. Keliukas veda į Teismo plokščiakalnį.

Centre ilga mirusiųjų upė pavirtusi į griovį. Ji vos vos juda. Kiekviena siela laukia, kol esančioji prieš ją bus pakviesta prie langelio, o ji galės žengti žingsnį į priekį ir atsidurti už nubrėžtos linijos.

Roza, Amandina ir aš įsispraudžiame į laukiančiųjų eilę.

Prie mūsų prieina skaidri būtybė. Vos užmetęs akį jau žinau, kas tai. Raktų saugotojas. Rojaus durininkas. Egiptiečiai jį vadino nekropolio valdovu Anubiu, induistai — mirusiųjų dievu Jama, graikai — keltininku per Stikso upę Charonu, romėnai — sielų palydovu Merkurijumi, o krikščionys — šventuoju Petru.

— Eikite su manimi...

Aukštas barzdotas žmogėnas, kiek pasipūtęs.

— Gerai.

Jis nusišypso ir linkteli galvą. Nuostabusis supranta, ką aš sakau. Nuveda mus tiesiai į Teismo plokščiakalnį. Sustojame prieš tris teisėjus, šie tylėdami ima atidžiai mus tyrinėti. Girdžiu, kaip kažkur monotoniškai kalba šventasis Petras:

Pavardė: Pensonas

Vardas: Mikaelis

Pilietybė: Prancūzijos

Plaukų spalva paskutiniame gyvenime:tamsūs

Akys: rudos

Ūgis paskutiniame gyvenime: 1,78 metro

Ypatingos žymės: menkysta

Silpnybės: nepasitiki savimi

Stiprybės: smalsumas

Žinau, kas tie trys teisėjai. Jie mituose irgi skirtingai vadinami: Dzeusas, Temidė, Thanatos — graikams. Maatas, Oziris, Totas — egiptiečiams. Izanami, Izanagi, Omuagan — japonams, trys arkangelai: Gabrielius, Mykolas, Rafaelis — krikščionims.

— Tavo siela bus pasverta, — paskelbia aukščiausias iš visų trijų, Gabrielius.

Tai ši ektoplazma tikrai yra mano siela...

— Teks teisti visus tris kartu, — priduria storiausias, Rafaelis.

Teismas trumpas. Arkangelai apkaltina mus, kad savo tanatologijos mokslu per anksti ir per daug paviešinome Anapilio paslapčių, kurios priklausė tik Didiesiems išrinktiesiems. Mes neturėjome teisės atskleisti kitiems žmonėms nei gyvenimo, nei mirties prasmės.

— Kurstomi vien tik smalsumo, jūs išsiaiškinote, jog egzistuoja Septyni Dangūs, ir pranešėte apie tai žmonėms... nemokamai, lyg paprasti pasauliečiai!

— Niekas iš mūsų niekada nedavė jums leidimo skelbti šios slaptos informacijos.

— Bent jau būtumėte viską užmaskavę parabolėmis, pateikę kaip mitą...

— Bent jau būtumėte ją paskelbę kaip kokį šventą dalyką...

Arkangelai vardija visus pavojus, kuriuos galėjo sukelti mūsų skubotai paskelbtos mirusiųjų pasaulio paslaptys.

— Žmonės imtų žudytis vien tik iš smalsumo, norėdami kaip turistai „apsilankyti“ Rojuje!

— Laimė, kad spėjome laiku įsikišti ir dar užuomazgoje nutraukti jūsų kenksmingą veiklą.

Arkangelai manė, kad jiems teks sunaikinti visas knygas apie tanatonautus, visus knygynus ir bibliotekas, kuriose yra tų veikalų. Jie manė, jog teks suklastoti žmonijos atmintį ir tokiu būdu sunaikinti mūsų paklydimų pėdsakus. Laimė, to neprireikė. Tanatonautų knyga liko nepastebėta. Keletas atsitiktinių skaitytojų pamanė, kad tai tik mokslinės fantastikos kūrinys, kokių daug. Mūsų knygos niekas nepastebėjo, ji paskendo naujų leidinių jūroje.

Taip šiandien veikia naujoji cenzūra. Jos principas — ne informacijos slėpimas, o jos perteklius. Nepageidaujamos knygos dingsta tarp gausybės menkaverčių.

Tad arkangelams nereikėjo patiems veltis į šį reikalą, bet jie sunerimo, o mes už tai privalome sumokėti. Vienintelis nuosprendis: kalti.

— Kokia bausmė? — klausia Amandina. — Keliausime į pragarą?

Visi trys arkangelai pasižiūri į ją atlaidžiai.

— Į pragarą? Apgailestauju, bet tokio nėra. Tėra tik Rojus... arba Žemė. Tie, kuriems nepasiseka, nuteisiami grįžti į Žemę ir ten reinkarnuotis.

— Taigi, galima sakyti, kad „pragaras — tai Žemė“, — pajuokauja arkangelas Rafaelis.

Arkangelas Gabrielius primena:

— Reinkarnacijos — tai lyg bakalaureato4 egzaminai licėjuje. Jei neišlaikai, laikai antrą kartą. O jūs susikirtote. Taigi, jūs naujos sesijos starto linijoje.

Nuleidau galvą.

Mano žmona Roza, draugė Amandina ir aš, visi pagalvojome tą patį: „Dar vienas gyvenimas šuniui ant uodegos.“

Kiek žmonių lygiai taip pat dūsavo prieš mus?

Tačiau kiti mirusieji nekantrauja. Ragina užleisti vietą. Šventasis Petras palydi iki kalno. Pakylame į viršūnę. Iš jos sklinda galinga šviesa, atvedusi mus į Paskutinį teismą.

Matyti du tuneliai. Įėjimas į vieną iš jų apibrėžtas rusva spalva, į antrą — skaisčiai mėlyna. Per rusvąjį įėjimą keliaujama į Žemę reinkarnuotis, per mėlynąjį — į angelų šalį. Nuorodų nėra, bet čia ir taip iš karto viskas aišku.

Paskutinį kartą vos vos linktelėjęs, šventasis Petras palieka mus priešais rusvąjį tunelį.

— Iki pasimatymo po kito jūsų gyvenimo! — lakoniškai tarsteli.

Einame tuneliu. Pusiaukelėje prieiname nepermatomą plėvelę, panašią į Mochą prie Septynių Dangų. Perėję tą sieną, svirduliuosime į naują gyvenimą. Amandina žiūri į mane, ji pasirengusi keliauti.