Бернар Вербер - Angelų imperija

— Sudie, draugai, pasistenkime susitikti būsimame gyvenime.

Ji santūriai žvilgteli į mane. Šiame gyvenime jai nepavyko tapti nuolatine mano palydove, tad ji tikrai tikisi, kad kitame pasiseks.

— Pirmyn į naujus nuotykius, — patetiškai šūkteli skubėdama.

Roza glaudžiasi prie manęs. Šnibždu jai į ausį tanatonautų slaptažodį, sukurtą tuo metu, kai vyko didieji mirusiųjų šalies kolonizavimo karai:

— Tu ir aš, mes kartu prieš kvailius.

Kadangi neturime kūnų, tai mudviejų ektoplazmos bučiuojasi nesusiglaudusios. Mano lūpos nejaučia nieko, bet visa būtybė spinduliuoja.

— Kartu... — pakartoja ji lyg aidas.

Sekundę susikabiname rankomis. Pirštų galiukais. Mūsų smiliai susijungia, liečia vienas kitą, paskui išsiskiria.

Roza nusigręžia, nes nenori, kad ši varginanti akimirka užsitęstų, ir greitai nukeliauja į savo naująją reinkarnaciją.

Ką gi, mano eilė. Drąsiai žengiu į koridorių ir kartoju sau, kad kitame gyvenime būtinai turiu prisiminti, jog buvau tanatonautas.

Keliaujant pirmyn dreba visa mano ektoplazma. Pagaliau sužinosiu, kas už šios sienos.

Kitoje mirties pusėje yra...

Tvirtai įsikabinti! Tai svarbiausia. Tvirtai įsikabinti ir niekada nepamiršti išsitrinti rankų talku. Aš — cirko akrobatas. Trapecininkas, dirbantis be apsauginio tinklo. Jei tvirtai įsikabinu , žinau , kad esu visiškai saugus. Beje, niekada negalvoju apie mirtį ir man nuo to tik geriau. Žinau , kad jei imsi žiūrėti į apačią , rizikuosi nukristi. Taigi nežinau , kas yra mirtis. O jei atvirai , tai norėčiau kalbėti apie ką nors kita. Ar jau esate matę mano pasirodymą?

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 3. APELIACINIS TEISMAS

...ranka. Ranka sugriebia mano sielą ir neleidžia nė krustelėti.

Permatomas žmogelis nutraukia mano žygį ir įniršęs pareiškia negalįs pakęsti, kad mano byla buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant.

— Procesas neteisėtas, viską teks pakartoti.

Amandinai ir Rozai viskas irgi galėjo susiklostyti kitaip, bet, jų nelaimei, dabar per vėlu. Jos pernelyg toli nuėjo koridoriumi. O mano bylą dar galima peržiūrėti.

Mano pašnekovas — nedidukas barzdočius karščiuojančiu žvilgsniu, kurį sunkiai slepia akiniai. Jis mane traukia, stumia, atkakliai reikalauja. Sako esąs mano „angelas sargas“.

Aš turėjau angelą sargą? Kuris stebėjo, ką aš darau? Galbūt padėjo man... Ta žinia mane ir nuramina, ir nustebina. Taigi, aš buvau ne vienas. Visą gyvenimą mane kažkas lydėjo. Pažvelgiu Dildžiau.

Trapus siluetas, barzdikė, devyniolikto amžiaus akiniai... Atrodo, kažkur esu jį matęs.

Žmogelis prisistato: Emilis Zolia.

— Ponas Emilis Zolia, Žerminalio autorius?

— Jūsų tarnas, pone. Bet ne laikas žarstyti komplimentus. Laikas nelaukia. Paskubėkime.

Ima aiškinti. Kad stebėjo mano gyvenimą nuo pat pradžių ir Tikina: dabar privalau nenusileisti.

— Intriguojantis dalykas... karma buvo gera. Nuopuolio išvengė. Be to, nesilaikyta sielų teismo proceso taisyklių. Teismas neteisingas. Neteisingas. Antisocialus.

Emilis Zolia paaiškina: pagal galiojančius Rojaus teismo įstatymus sveriant mano sielą angelas sargas privalėjo dalyvauti, kad esant reikalui galėtų pabūti advokatu.

Jis išstumia mane iš tunelio ir vedasi prie plokščiakalnio, kur iškilmingai tebesėdi trys arkangelai. Atsidūręs prieš teisėjus jis visus išstumdo, reikalauja bylą nagrinėti iš naujo. Grasina viską atskleisti. Tikina, jog jam dalyvaujant viskas taps teisėta. Reikalauja laikytis Rojaus gyvenimo taisyklių. Šėlsta:

— Kaltinu arkangelus, kad neteisingai pasvėrė mano kliento sielą. Kaltinu arkangelus, kad skubotai išnagrinėjo jiems nepatikusią bylą. Galų gale kaltinu dangiškąjį teismą, kad turėjo tik vieną tikslą — kuo greičiau atsikratyti sielos, kurios vienintelė nuodėmė — smalsumas!

Trys arkangelai tikrai nesitikėjo tokio spektaklio. Juk ne kasdien atsiranda drįstančiųjų užginčyti kokį nors jų sprendimą.

— Pone Zolia, prašyčiau. Gerbkite dangiškojo teismo nuosprendį.

— Apie tai negali būti nė kalbos, pone arkangele Gabrieliau. Sakau ir galiu pakartoti, jog nagrinėdami tik tanatonautų veiksmus, teisėjai, kaip privalėtų, neišnagrinėjo mano kliento gyvenimo ir veiklos. Tačiau pradėti reikia nuo to. Tvirtinu, jog Mikaelis Pensonas gyveno pavyzdingai. Geras vyras, geras šeimos tėvas, geras pilietis, puikus draugas, artimieji žinojo, jog gali juo pasikliauti. Gyveno teisingai ir dorai. Visiems buvo dosnus, o koks atlygis? Nuteisiamas grįžti kentėti į Žemę. Neleisiu, kad jo siela taip lengvabūdiškai būtų pasmerkta.

Šiek tiek patylėjęs vėl prabyla Rafaelis:

— Na... Kokia jūsų nuomonė, pone Pensonai? Man atrodo, jog galų gale jūs labiausiai suinteresuotas. Ar pageidaujate dar kartą stoti prieš mūsų teismą?

Dabar greta manęs nebėra tų, kuriuos mylėjau: Rozos, Amandinos, Raulio, Fredžio, ir aš nematau prasmės. Tačiau turiu pripažinti, kad Emilio Zolia įkarštis daugiau nei užkrečiamas, ir pagalvoju — jei jis nebūtų gynęs Dreifuso, pastarojo byla, be abejo, niekada nebūtų peržiūrėta.

— Noriu, kad mano byla būtų... peržiūrėta.

Emilis Zolia švyti.

Teisėjų veidai apsiniaukia.

— Gerai, tiek to, tiek to, pasversime sielą iš naujo, — nusileidžia arkangelas Mykolas.

Po motinos mirties ėmiau manyti, jog gyvenimas nebeturi prasmės. Aš gyvas, sutinku, bet gyvenu tik prisiminimais apie ją. Man ji buvo viskas. Dabar aš žuvęs.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Pagaliau mano byla gali būti nagrinėjama laikantis procedūrų. Trys arkangelai imasi nagrinėti mano buvusį gyvenimą ir pradeda aiškinti, ką padariau gera ir ką bloga. Mano veiksmai vertinami remiantis tokiais kriterijais: evoliucija, empatija, dėmesys, noras daryti gera. Mano gyvenimas slenka lyg trumpų akimirkų mozaika, lyg vaizdajuostės kadrai, vieni pagreitinti, kiti sulėtinti. Kartais ties kuriuo nors kadru sustojama, kad galėčiau geriau suprasti, kas iš tikrųjų tada įvyko.

Pagaliau aiškiai iš toli galiu pažvelgti, ką padariau, kai buvau Mikaelis Pensonas. Iki mane nuteis, teisiu save pats. Keistas jausmas. Tai toks buvo mano gyvenimas? Pirmiausia mane sukrečia, kad iššvaisčiau nemažai laiko. Bijojau. Suprantu, jog mane visada kaustė nežinomybės baimė.

Būtybei, kurios pagrindinis bruožas yra smalsumas, tai didžiausias pasiekimas ir paradoksas.

Kiek pastangų toje baimėje! O didžiulis smalsumas leido man išvengti sąstingio, įvairiausių sklerozių. Galėjo būti ir blogiau.

Žvelgdamas į save, dar prisimenu polinkį į „atsiskyrėlio gyvenimą“. Kiek sykių norėjau būti vienas, ramus, toli nuo savo gentainių kokioje nors negyvenamoje saloje ar namelyje, patupdytame ant kalno...

Matau savo gyvenimą kaip meno kūrinį, o arkangelai, uolūs jo kritikai, aiškina, kaip dar būčiau galėjęs jį patobulinti ir kuo jis buvo nepakartojamas. Nedvejodami sveikina mane už kai kuriuos itin girtinus darbus.

Kitos mano gyvenimo akimirkos ne tokios šlovingos. Dažniausiai smulkios niekšybės. Beveik visos dėl nuolatinės ramybės.

Kiekvienas darbas ilgai aptarinėjamas. Mano advokatas daro viską, ką gali.

Arkangelas Mykolas suskaičiuoja gerus ir blogus taškus. Girdėjau, jog turiu surinkti 600, kad mane atleistų nuo prievolės reinkarnuotis. Skaičiuojama labai tiksliai: kiekvienas mažas melas, kiekvienas širdies polėkis, kiekvienas išsižadėjimas, kiekviena iniciatyva vertinami gerais arba blogais taškais. Pagaliau arkangelas Mykolas paskelbia rezultatą: 597 iš 600.