Бернар Вербер - Angelų imperija

Dabar supratau, kodėl Emilis Zolia buvo toks atkaklus su mano teisėjais, o paskui džiūgaudamas išsinešdino.

— Ką reiškia „aukštesnis angelų evoliucijos lygis“?

Mano mentorius aiškina, jog po kiekvieno etapo įgysiu atitinkamų žinių. Tad jei noriu patekti į aukštesnį pasaulį, pirmiausia turiu stengtis būti geras angelas.

Besišnekučiuodami pasiekėme tunelio galą. Išėjimas, kaip ir įėjimas, švyti ta pačia ryškiai mėlyna deimanto šviesa. Prieš mus driekiasi „angelų šalis“.

Angelai? Ne, gaila, bet aš jais netikiu. Visa tai tėra mados reikalas. Kartais madingi angelai, kartais nežemiškos kilmės būtybės. Atsiranda apie ką mąstyti dykinėjantiems ir prietaringiems žmonėms. Tada jie pamiršta nedarbą ir ekonominę krizę.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 7. ANGELŲ ŠALIS

Žiūriu į atsivėrusią prieš akis bekraštę panoramą.

— Tu neprivalai vaikščioti žeme, — paaiškina Edmondas Velsas. — Čia nėra gravitacijos, mes esame išlaisvinti iš materijos diktuojamų sąlygų. Gali judėti erdvėje, kur nori, kaip nori.

Jei paviršius nebūtų skaidrus ir balsvokas, galėtum pamanyti esąs „normalioje“ žmogui įprastoje aplinkoje.

Edmonas Velsas nurodo keletą orientyrų.

— Vakaruose — lyguma, kur angelai vaikštinėja, kai nori pasikalbėti. Šiaurėje — statūs kalnai su pirmykščių žmonių olomis, kad angelai galėtų pabūti vieni, kai nori ramybės. Eime, lipkime.

Nuo čia teritorija panaši į akį. Iš tikrųjų, šio balto ištįsusio migdolo centre matyti apvalus turkis. Lyg akies rainelė. Tai blyškiai melsvų medžių giraitė.

Viduryje rainelės lyg akies vyzdys spindi juodas ežeras. Bet ežeras nėra apvalus kaip žmogaus vyzdys, jis labiau... širdies formos. Imu manyti, jog Rojus yra į mane žiūrinti turkio akis su juoda širdimi centre.

— Tai Pradėjimų ežeras, — praneša Edmonas Velsas.

Priartėjame prie šios tamsesnės zonos. Ją supantys turkio medžiai panašūs į itališkas pušis tankiomis plokščiomis viršūnėmis.

Po medžiais — angelai. Dauguma sėdi po šakomis, parietę kojas, levituodami, metras virš paviršiaus, prieš juos — trikampiu po tris išdėstyti rutuliai. Angelai labai susidomėję juos stebi. Vieni nervinasi, kiti susijaudinę ir nuolat kilnojasi nuo vieno rutulio prie kito.

Driekiasi kilometrai — tūkstančiai tokių stebinčių angelų. Stebiu juos, bet mano instruktorius jau traukia mane aukštyn.

— Kokie čia medžiai?

— Tai netikri medžiai, jų paskirtis — priimti ir skleisti iš žemės sklindančias bangas.

Apsisukame. Pietuose pastebiu slėnių, kuriuose angelai renkasi į „nedidelius sambūrius“.

Pasukame į šoną.

Vakaruose — kitas įėjimas, spindintis žalia deimantine šviesa. Viskas šviesu ir skaidru, spinduliuoja. Ežeras spinduliuoja juodai, medžiai — turkio spalva, paviršius — balta perlamutrine.

— Safyro vartai — įėjimas į angelų šalį, tu pro juos įėjai.

Edmondas Velsas rytuose parodo olą, spindinčią žaliai.

— Tai — Smaragdo vartai, išėjimas, pro juos išeisi, kai baigsi angelo misiją. Eime pasikalbėti į vakarų lygumas. Žinau ten ramų kampelį, kur mums bus patogu bendrauti per pirmąją pamoką.

Pirmosios Edmundo Velso pamokos tema — skaičių paslaptis. Jis paaiškina, jog Vakaruose naudojami simboliai yra indėniškos kilmės ir mums nurodo, kaip evoliucionuoja gyvenimas. Horizontalus brūkšnys reiškia prieraišumą; kreivė — meilę; susikertančios tiesės — pasirinkimą.

1: mineralas. Paprastas vertikalus brūkšnys be kreivės ar horizontalios linijos. Jokio prieraišumo, jokios meilės. Mineralas nejautrus.

2: augalas. Linija leidžiasi į paviršių: šaknys ją pritvirtina prie paviršiaus. Viršuje meilės kreivė nukreipta į dangų: lapai arba žiedai mėgsta šviesą.

3: gyvūnas. Dvi meilės linijos. Gyvūnui patinka ir žemė, ir dangus. Bet nėra horizontalaus brūkšnio, tad jis nėra prie nieko prisirišęs. Taigi, jį valdo emocijos.

Pagalvoju, jog jau girdėjau tokią teoriją. Kodėl man ją kartoja? Gal mane vertina kaip kvailą būtybę?

— Informacija, kurią perduoda indėnų simbolių formos, — tęsia Velsas, — tau atrodo paprasta, tačiau ji atskleidžia visus slėpinius, visas paslaptis, visus proto evoliucijos vingius. Todėl svarbu ją kartoti ir nuolat prisiminti. Pasaulis evoliucionuoja pagal indėnų simbolių reikšmes.

Edmondas Velsas vėl grįžta prie brėžinių ant debesų grindų.

— 4: žmogus. Jo simbolis — kryžius. Vadinasi, jis gali rinktis. Jis yra kryžkelėje, kurioje tenka rinktis, kuria kryptimi eiti toliau. Taigi, žmogus turi alternatyvą: grįžti į trečią — gyvūno — stadiją ar kilti aukščiau.

Pirštų galais instruktorius nubraižo penketą.

— 5: išmintis. Tai horizontali linija, simbolizuojanti prisirišimą prie dangaus, ir meilės kreivė, krypstanti į žemę. Ji plevena žmogaus galvoje, o žmogus myli žemę...

— Galima teigti, jog tai dvejetuko priešingybė, — sakau jam, — pagaliau įsitraukęs į pamoką.

— ...Penketukas bando evoliucionuoti... jis labiau linkęs į protą. Visada nori daugiau laisvės. Visada linkęs į sudėtingus dalykus. Penketukas nori išsilaisvinti iš kūno gniaužtų, nes kūnas kelia baimę ir skausmą. Jis nori tapti šešetuku.

Velsas rašo 6.

— Šešetukas tėra viena kreivė. Meilės kreivė, nes angelas myli. Pažiūrėk į šią spiralę. Jo meilė — iš dangaus. Paskui leidžiasi į žemę ir vėl kyla į savo centrą. Ta meilė apeina viską ratu ir siekia, kad jis imtų mylėti pats save.

— Visi šešetukai yra tokie?

— Ne, visi šešetukai yra gabūs, tai ir viskas. Tikiuosi tave pakeisti tiek, kad taptum vertas to vardo.

— O septynetukai?

Edmondas Velsas iš karto paniursta.

— Šiandien pamoką baigsime ties šešetukais. Tu gali pažinti tik tiek, koks pats esi. Susitelk į dabarties darbą ir nesiblaškyk. Nesu mašina, galinti atsakyti į visus klausimus. Eikš!

Jis vėl pakyla virš paviršiaus. Turiu įprasti, kad galiu judinti savo kūną trimis matmenimis, lyg paniręs po vandeniu. Bet panėrus judesius varžo ir lėtina vandens pasipriešinimas, o čia kiekvienas judesys lengvas.

Yra ir daugiau naujovių, prie kurių turėsiu priprasti, pavyzdžiui, nekvėpuoti. Konstatuoju, jog beveik nevalingai mano kūnas judėjo plaučių ritmu. Lyg subtilus metronomas skanduotų visus mano judesius. Čia jo nebeliko. Esu beribiame laike ir nematerialus.

Edmondas Velsas praneša, jog dabar pasirinksime figūras, su kuriomis turėsiu sužaisti savo partiją. Nutempia mane virš juodo, širdies formos ežero centre. Gerai įsižiūrėjęs atskiriu paviršiuje atsispindinčius vaizdus. Ežeras atrodo lyg platus horizontalus ekranas, sudarytas iš tūkstančių mažų ekranų mozaikos. Kiekviename juda nuogi apsikabinę žmonių kūnai. Negaliu pasitrinti akių, nes jų neturiu. Aš nesapnuoju, ten tikrai mylisi poros.

— Tai... pornografinių filmų kampelis?

Jis gūžteli pečiais.

— Tai Pradėjimų ežeras, neseniai virš jo perskridome. Čia tu pasirinksi tėvus tų būtybių, kuriomis užsiimsi.

Aplink mus sklando kiti angelai su savo instruktoriais ir taip pat stebi tuos mažus ekraniukus, banguojančius ežero paviršiuje.

— Žiūrėdamas, kaip jie mylisi?

— Būtent. Bet prieš tai atskleisiu didelę paslaptį. Sielos sandarą. 8. ENCIKLOPEDIJA

SIELOS SANDARA. Iš pradžių žmogaus sielą buvo galima apibūdinti trimis veiksniais: paveldėjimu, karma, laisva valia. Proporcijos buvo tokios:

25 procentai — paveldėjimas,