Бернар Вербер - Angelų imperija

Kartais atrodo, kad esame svarbūs, nes mūsų burnos kelia triukšmą, juda mūsų kojos ir rankos. Manau, mes mažai ką reiškiame ir esame pasmerkti pavirsti puvėsiais, paskui dulkėmis.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Prie mirusiųjų žemyno slenksčio jau atskiriu ir daugiau atvykėlių. Kartu su manimi — ir daugiau mirusiųjų, jie lyg migruojantys drugeliai monarchai veržiasi į šviesą.

Eismo įvykių aukos. Nuteistieji, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Nukankinti belaisviai. Neišgydomi ligoniai. Nelaimėlis praeivis, kuriam į galvą pataikė gėlių vazonas. Neapsiskaitęs iškylautojas, supainiojęs gyvatę su žalčiu. Mėgėjas meistrauti, nepaskiepytas nuo stabligės ir įsidrėskęs surūdijusia vinimi.

Kai kurie patys ieškojo problemų. Rūką mėgstantys lakūnai, visiškai nemokantys skristi pagal prietaisų parodymus. Iš trasos išsukę ir įtrūkio nepastebėję slidininkai. Parašiutininkai, kurių parašiutų audeklas suplyšo. Nepakankamai budrūs laukinių žvėrių dresuotojai. Motociklininkai, įsivaizdavę, kad jiems pakaks laiko aplenkti sunkvežimį.

Tai šios dienos mirusieji. Sveikinu juos.

Dar toliau vos neužkliudau ir atpažįstu daug artimesnius siluetus. Savo žmoną Rozą! Savo senąją meilužę Amandiną!

Prisimenu.

Tuo metu, kai Boeingas 747 įsirėžė į mūsų namą Biut Šomone1, jos buvo gretimame kambaryje. Būtent su jomis aš patyriau įdomų „tanatonautų“ nuotykį.

Žodis kilęs iš thanatos — mirtis ir nautės — jūreivis.

Terminą sugalvojo mano draugas Raulis Razorbakas. Kai atsirado mirtis, atsirado ir mokslas apie ją. O kai atsirado mokslas, atsirado ir pirmieji mokslininkai. Mes pastatėme tanatodromus, sukūrėme tanatologijos mokslą.

Mūsų tikslas buvo paneigti, kad tai, kas vyksta po mirties, yra Terra incognita. Savo tikslą pasiekėme. Atskleidėme šydą, dengusį paskutinę didžiąją paslaptį — žmonių mirties prasmę. Apie ją kalbėjo visos religijos, daugiau ar mažiau tiksliomis metaforomis ji aprašyta visuose mituose, mes pirmieji prakalbome apie ją kaip apie „normalaus“ žemyno atradimą.

Bijojome, kad nespėsime baigti pradėto darbo, Tai, kad Boeingas 747 lyg netyčia įsirėžė į mūsų namą, yra įrodymas, jog užkliudėme „pernelyg aukštus dalykus“.

Dabar matau, ką mes atskleidėme, bet... negalėsiu to papasakoti. Nes mūsų saitai nutrūko ir puikiai suprantu, kad šį kartą tikrai nesugrįšiu į savo senąjį kūną. Kartu su vis siaurėjančia sūkurio srove leidžiamės gilyn į kūgį. Nusileidę atsiduriame prieš panašią į sieną minkštą ir nepermatomą membraną. Machas 12 buvo pirmoji garso siena, o mes su draugais kadaise pirmąją mirties sieną pavadinome Mochu 1. Šiandien visi kartu einame per ją.

Prieš pereidamas abejoju. Kiti traukia iš karto. Tiek to. Pajudu ir aš. Mes patenkame į...

Skandalas. Tikras skandalas. Esu paliatyviosios priežiūros slaugė. Kadangi tenka matyti žmonių agoniją, susikūriau teoriją apie mirtį. Manau, kad tai, kas vyksta, — skandalas. Supratau, jog stengiamasi elgtis taip, lyg mirties nebūtų. Vaikaičiai mato, kaip vieną dieną atvažiuoja greitosios pagalbos automobilis ir išsiveža jų senelį į ligoninę. Jo nemato keletą savaičių, o paskui vieną gražų rytą telefonu pranešama, kad jis mirė. Rezultatas: naujoji karta nemato, kas iš tikrųjų yra mirtis. Kai tie vaikaičiai suauga, pasensta ir patys susiduria su mirtimi, jie panikuoja. Ne tik dėl to, kad patys turi pasitraukti, bet todėl, kad susiduria su visiška nežinomybe. Norėčiau duoti patarimą vaikaičiams: „Nebijokite aplankyti senelių ligoninėje! Ten gausite didžiausią... gyvenimo pamoką. “

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Pereinu pirmąją sieną ir patenku į... Antrąjį Dangų. Juodąją visų siaubų zoną.

Tie siaubai materializuojasi ir įgyja mano vaizduotės gelmėse tūnojusių pabaisų pavidalus. Tamsa. Krūpčiojimai. Mane pasitinka linksmi siaubūnai ir modernūs demonai.

Ant devynių vienas už kitą statesniu skardžių drąsiai žvelgiu į pačius bjauriausius savo košmarus. Bet pagrindinė šviesa negęsta ir veda mane tiesiai į priekį.

Prieblandoje drąsiai pasitinku visokius gąsdinimus. Paskui pasiekiu dar vienus vartus, nepermatomą membraną. Mochas 2. Pereinu ir atsiduriu...

Esu našlė, buvau su savo vyru iki pat jo paskutinių dienų. Buvo penkios merdėjimo fazės. Iš pradžių jis neketino mirti. Reikalavo, kad viskas būtų kaip iki šiol ir sakė, kad pasveikęs grįš namo. Kai gydytojai pasakė, jog jis pasmerktas, baisiai perpyko. Atrodė, jam reikia kaltininko. Apkaltino gydžiusį gydytoją, kad jis niekam tikęs. Mane — kad paguldžiau į prastą ligoninę. Neva noriu pasiglemžti jo pinigus ir viską padariau tyčia, kad kuo greičiau gaučiau palikimą.

Visiems priekaištavo, jog jį užmiršo ir retai lanko. Jis buvo toks atgrasus, kad net vaikai jį lankė nenoriai. Paskui nurimo ir prasidėjo trečioji fazė, apibūdinčiau ją kaip „pirklio fazę“. Jis lyg derėjosi: gerai, aš pasmerktas, bet norėčiau išgyventi iki kito gimtadienio ar bent jau iki Pasaulio futbolo čempionato. Kad pamatyčiau pusfinalį. Ar nors ketvirtfinalį.

Kai suprato, jog nieko nebus, puolė į depresiją. Tai buvo baisu. Nebenorėjo kalbėti, nebenorėjo valgyti. Lyg staiga būtų visko atsisakęs. Nebekovojo, prarado visą energiją. Pasidarė panašus į nusenusį boksininką, nebegalintį kovoti, susmukusį ringo virvėse ir laukiantį paskutinio smūgio.

Pagaliau prasidėjo penktoji fazė — jis susitaikė. Vėl ėmė šypsotis. Paprašė grotuvo, kad galėtų klausytis mėgstamos muzikos. Ypač mėgo Doors, nes tai priminė jam jaunystę. Mirė beveik šypsodamasis, su ausinėmis, klausydamasis Here iš the end 3

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

...raudoname savo vaizdinių pasaulyje. Po mėlyno prieškambario pasaulio ir juodo siaubo pasaulio. Čia materializavosi patys vėjavaikiškiausi mano troškimai.

Esu Trečiajame Danguje. Jaučiu malonumą, karštį, drėgną šilumą. Gašlumą. Panašu į mano pačius ekstravagantiškiausius seksualinius vaizdinius, labiausiai tramdytus ketinimus. Šiek tiek pasimėgauju jais. Smegenys atgaivina labiausiai dirginančias scenas. Pačios seksualiausios aktorės ir labiausiai gundantys topmodeliai maldauja manęs apkabinti.

Savo ruožtu žmona ir buvusi meilužė bendrauja su labai gražiais jaunuoliais.

Noriu čia likti, bet lyg naras, bijantis nutolti nuo savo virvės, vėl imu žiūrėti į centrinę šviesą. Taip pereinu Mochą 3.

Mirtis, trokštama, kad jos nebūtų. Bet iš tikrųjų laimė, kad mirtis egzistuoja, jei jums įdomu, ką aš manau. Nes baisiausia, kas galėtų mums nutikti, tai mūsų pačių amžinumas. Neįsivaizduojate, koks nuobodus būtų gyvenimas. Netikite?

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus.

Ketvirtasis Dangus: oranžinė zona. Šioje zonoje patiri skausmą dėl bėgančio laiko. Matai iki begalybės horizonte besidriekiančią mirusiųjų virtinę; ji ne ką judresnė, negu eilė prie kino teatro durų.

Jei tikėsime, kad tai jų drabužiai, kai kurie, atrodo, laukia šimtmečius. Jei jie nėra žuvę filmuojant kokį nors filmą, tai akivaizdu, kad čia mindžikuoja mirusieji labai seniai.

Jie laukia.

Ši oranžinė zona, be abejo, yra tai, ką krikščionių religija vadina „Skaistykla“. Suprantu, kad turėtume stoti į eilės galą ir laukti. Tačiau jau Žemėje turėjau labai blogą įprotį niekada nepaisyti eilių ir visus aplenkti. Beje, toks elgesys man kainavo atmintinų pokalbių, neapsieita ir be kumščių. Tiek to, lenkiame. Nors kai kurie protestuodami rėkia, kad neturime teisės taip elgtis, niekas mūsų nestabdo.