Бернар Вербер - Angelų imperija

Pijus 3,14, aišku, aprūpintas dirbtinio intelekto programa, todėl remdamasis teisingai suprastomis Jėzaus idėjomis gali plėtoti savo paties loginį mąstymą, susietą su paties pastebėjimais ir išvadomis iš žemiško gyvenimo.

Mano apsakymo pabaigoje Pijus 3,14, informacinis popiežius, pradėjo suvokti, kas iš tikrųjų yra Dievas, o tai, mano akimis žiūrint, yra tikrojo popiežiaus misija. Problema štai kokia: jis konstatuoja, jog Dievas taip pat klysta, todėl geriau būtų jį taip pat pakeisti kompiuteriu... Tokia mano kūrinio pabaiga.

Kai kitą savaitę panelė Van Lyzebet grąžino mums darbus, pradėjusi nuo geriausiai įvertintų, manąjį atidėjo į šalį ir paprašė, kad pasilikčiau po pamokos.

— Tai, ką tu parašei, nuostabu, — tarė. — Kokia vaizduotė! Visa tai susiradai žiūrėdamas televizorių?

— Greičiau knygose.

— Kokiose?

Vardiju:

— Kafka, Edgaras Alanas Po, Tolkienas, Levis Karol, Džonatanas Sviftas, Stivenas Kingas...

— Kodėl apsiriboji fantastine literatūra, o nesidomi didžiaisiais klasikais?

Ji pasilenkia, rausiasi stalčiuje ir paduoda man Gustavo Flobero Salambo.

— Imk, paskaityk. Dar vienas klausimas — kokius dažniausiai turėjai prancūzų kalbos pažymius?

— Tarp 6 ir 9 iš 20, panele, bet... dažniausiai 6.

Ji atiduoda man apsakymą, viršuje raudonu rašalu parašyta 19/20, o paraštėje pagražinimas: „Daug originalių minčių. Turėjau didelį malonumą jus skaitydama.“

Panelė Van Lyzebet labai mėgsta pasikalbėti su manimi po pamokos. Kalbamės apie pasaulio istoriją ir literatūrą. Tai gali būti teisėjo Ti kvotos, aprašytos Van Guliko, arba Mahabharata, bet mokytoja man atveria naujus horizontus. Vieną vakarą ji pasiūlo automobiliu parvežti mane namo. Nustembu, kad važiuoja ne tuo keliu, bet nedrįstu nieko sakyti. Ji išjungia variklį tuščiame kelyje ir žiūri tiesiai man į akis. Aš vis tyliu, kai jos ranka nuslysta nuo vairo ir atsiduria ant manosios.

— Tu daug pasieksi literatūroje, — pareiškia.

Paskui jos ranka slysta žemyn ir atsega mano marškinius.

— Mėgstu būti pirmoji. Juk aš tikrai pirma, ar ne?

— Aš... pagaliau... tai priklauso kur... Na... tai yra... — burblenu.

Jos ranka tęsia tyrinėjimus varginamai lėtai.

— Ar tu jau skaitei Žano de Lafonteno erotinius kūrinius?

— Hm... ne... tai įdomu?

Ji neatsako, o jos ranka atsiduria labai jautriose zonose. Nesipriešinu, nes esu nustebęs tiek dėl jos iniciatyvos, tiek dėl to, jog padėtis neįprasta. Lyg slapukaujantis žvėriukas jos dešinė ranka išlaisvina mano kūną iš drabužių pančių, o kairioji atsikrato ją pačią varžančių įvairių elastingų dalykėlių, medžiagos ir sagų.

Mane apima visiška panika, nesuvaldoma baimė, paskui po truputį grįžta pasitikėjimas ir galų gale imu labai gyvai domėtis Žano de Lafonteno kūryba, kurios turbūt mokiausi paviršutiniškai. 70. IGORIS. 14 METŲ

Pradėjau gerti. Kuo toliau, tuo labiau nekenčiu Vakarų. Vieną dieną tarp mūsų ir turtingų Vakarų šalių kils karas. Noriu kuo greičiau tai pamatyti. Kiekvieną kartą, kai iš manęs tyčiojamasi, kiekvieną kartą, kai sutraiškau blakę, kiekvieną kartą, kai man pritaiko naujus apribojimus, galvoju, jog dėl to kaltos Prancūzija, Anglija ir Jungtinės Valstijos.

Numestame laikraštyje perskaičiau straipsnį apie merginą, vardu Venera Šeridan, visai tokio amžiaus kaip aš, Amerikoje ji yra topmodelis milijonierė. Mąstau, kai užgrobsime dekadentiškas šalis, parodysiu jai, ką sugeba tvirtas ir darbštus slavų vaikinas, ne toks kaip tie ištižėliai, kurie, aišku, ją supa.

Naktį pro langą stebiu žvaigždes. Viena jų tikrai yra Veneros planeta. Mintyse myliuosi su amerikiečių žvaigždės atvaizdu. Žinau, jog vieną dieną sutiksiu ją iš kūno ir kraujo. O tada... 71. VENERA. 14 METŲ

„Su gimtadieniu, Venera.“

Armija veltėdžių — mano motinos draugių — užvaldė svetainę. Negali būti nė kalbos, kad išeisiu iš savo kambario. Vakar pirmą kartą man prasidėjo mėnesinės. Įsivaizduodama, kad daro man malonumą, motina pareiškė, jog dabar aš „pagaliau tikra moteris“ ir galiu „pažinti vyrų meilę“.

Nekenčiu šio kūno. Keletui dienų užsidarau savo kambaryje, nenoriu su niekuo matytis, kad nebandytų manęs raminti.

Bet studijos prožektorių šauksmas stipriausias iš visų. Įsitikinau, jog gyvenimas tęsiasi.

Baigta su vaikiškais drabužiais. Dabar aš jau paauglė, visur reklamuojama busimoji žvaigždė. Filmuojuosi gazuoto gėrimo reklamoje. Rodoma, kaip aš iš gražaus vaikino nugvelbiu butelį ir provokuodama geriu jo akivaizdoje.

Vakarais namie nesiliauja riksmai. Nuo šiol tėvai atvirai rodo vienas kitam neapykantą. Tarp jų paskelbtas karas.

Galų gale supratau, jog „babkės“ — tai pinigai, ir kuo daugiau jų uždirbu, tuo labiau tėvai barasi. Bet tie doleriai nepriklauso nei tėtei, nei mamai, tik man vienai...

Tikiu, jog jie nelies jų ir atidarys taupomąją sąskaitą, kad jų daugėtų, kol sulauksiu tinkamo amžiaus ir galėsiu jais disponuoti.

Jau žinau, kaip leisiu savo turtą. Prisipirksiu papuošalų, darysiuosi naujų plastinių grožio operacijų (duobutė smakre, pavyzdžiui, štai kas man tiktų; Ambrozijas tai atliks tobulai).

Dabar mano ausims ypač reikia Quies kamščių. Kiekvieną vakarą kauksmas. Kiekvieną vakarą girdžiu, kaip tėtė ir mama šaukia: „Jei ne mažylė, manęs jau seniai čia nebebūtų.“

Tie vaidai stumia mane į neviltį.

Vieną rytą kilo mintis, kaip atkreipti jų dėmesį. Nebevalgysiu.

Išbandau per vakarienę. Atsisakau visų patiekalų. Reakcija pranoksta visus mano lūkesčius. Jie kalbasi su manimi. Tik su manimi ir abu vienu metu. To jau seniai nebuvo. Jie man sako: „Turi valgyti.“ Atsakau: „Kuo mažiau manekenai valgo, tuo geriau.“ Mama prieštarauja. Tėtė bara mamą už tai, kad įkalė man visokių debiliškų idėjų. Jie vėl ketina kivirčytis, bet aš pakeliu akis ir kažkas juos sulaiko. Jie vėl imasi manęs ir bando įtikinti, jog turiu nuryti nors kelis kąsnius.

Sutinku, bet kitomis dienomis didinu įtampą dar mažindama porcijas.

Esu patenkinta. Radau būdą kontroliuoti tėvus. Kai nevalgau, jie nustoja vaidytis, be to, domisi manimi.

Laikau juos.

Žinoma, nėra lengva atsisakyti to mažo malonumo — valgyti, bet žaidimas atsiperka. Beje, kuo mažiau valgau, tuo mažiau noriu valgyti. Tai man į naudą, nes kūnas kaip tik ima atitikti normas, jei noriu sėkmės topmodelio darbe. Figūra pasidaro kaip slieko, tikra šakelė. Super! Išmokau tvarkyti savo kūną be chirurgo pagalbos.

Be to, kai nustojau valgyti, dingo mėnesinės. Dviguba nauda. Jei tik anksčiau būčiau aptikusi tokį paprastą būdą vienu metu kontroliuoti savo kūną ir savo tėvus!

Dabar, kai jie manimi domisi, niekados nebenoriu daugiau girdėti, kaip jie vaidijasi. 72. NUOLANKŪS PRAŠYMAI

Įsitaisau ant Pradėjimų ežero kranto po plačia itališka turkio spalvos pušimi. Pasižiūriu į delnus ir pasirodo trys rutuliai, jie iš lėto sukasi priešais mane. Mano sielų spalvos kaitaliojasi. Apžiūriu juos iš visų pusių ir suvedu keturiolikos metų balansą. Žakas — prastas mokinys, bet rašo apsakymus. Jo kūrinys apie popiežių puikus, siunčiu jam sapnuose dar originalesnių minčių.

Venera paviršutiniška, bet jau užsidirba pragyvenimui pozuodama kaip manekenė. Ji trokšta, kad tėvai nustotų vaidytis... hmm... paskatinsiu juos skirtis. Igoris įkalintas pataisų centre, bet lengvai susiranda draugų ir pagal savo amžių yra labai subrendęs. Išbandysiu nedidelį „biliardo“ triuką su aplinkiniais, nes noriu jį išlaisvinti iš šios įstaigos. Jau laikas jam susipažinti su kitais žmonėmis.