Бернар Вербер - Angelų imperija

Išnaudojamosios plaukdavo ieškoti grūdų, o išnaudotojos atimdavo jų lobį. Kai išnaudotojos pasisotindavo, išnaudojamosioms leisdavo maitintis pačioms.

Savarankiška žiurkė plaukdavo pasiieškoti grūdų ir grįžusi aršiai kaudavosi, kad galėtų pati juos suėsti. Jei kalbėsime apie skriaudžiamą žiurkę, ji nesugebėjo nei plaukti, nei terorizuoti kitų, ji neturėjo kitos išeities, tik tenkintis trupiniais.

Visos žiurkės pastarąją skriaudė, visos išnaudotojos mušė išnaudojamąsias, be abejo, norėdamos, kad kiekviena žinotų savo vietą. Bet įdomiausia tai, jog suleidus visas išnaudotojas į vieną narvą, jos pešis visą naktį, o ryte vėl paaiškės, kad narve — dvi išnaudotojos, dvi išnaudojamosios, viena savarankiška ir viena skriaudžiama žiurkė.

Tas pats nutiks, jei suleisime kartu išnaudojamąsias, savarankiškąsias arba skriaudžiamąsias. Pasiskirstymas vaidmenimis liks toks pats visais atvejais.

Eksperimentuotojai žiurkių skaičių narve padidino iki dviejųšimtų. Naktį vyko ilgas mūšis. Ryte jau buvo susiformavusi superišnaudotojų klasė, pavergusi pavaldinių sluoksnį, kad turėtų didesnį autoritetą ir pačios mažiau vargintųsi. Joms jau net nebereikėjo terorizuoti išnaudojamųjų, už jas tai darė kitos. Dar vienas netikėtumas — kitame socialinių laiptų gale skriaudžiamosios kankinamos dar labiau. Lyg perspėjimas kitoms trys iš jų savo gentainių buvo sudraskytos į gabalus ir nukryžiuotos ant narvo grotų.

Nansi mokslininkai tęsė savo tyrinėjimus. Jie atvėrė tyrimo objektų kaukoles ir išskrodė smegenis. Nustatė, jog tos, kurios turėjo daugiausia streso molekulių, nebuvo išnaudojamosios arba skriaudžiamosios, bet tikrai išnaudotojos, jos drebėjo, kad neprarastų privilegijuotųjų statuso ir būtų priverstos pačios plaukti pasiieškoti maisto. “

Vis iš naujo skaitau šį straipsnį, nes noriu suvokti jo prasmę. Kodėl panelė Van Lyzebet stengėsi, kad aš perskaityčiau būtent šį tekstą? Be abejo, norėdama padėti rasti „savo vietą“, kaip sakoma. Kai žmonių yra daugiau nei du, tarp jų taip pat atsiranda išnaudotojai ir išnaudojamieji. Todėl ir Baunčio sukilėliai, iš pradžių maištininkai ir idealistai, galų gale ėmė žudyti vienas kitą. Tuo galima paaiškinti, kodėl žlugo komunizmas, kodėl žlugo krikščionybė. Kodėl žlunga visi politiniai judėjimai, nesvarbu, maištingi jie, utopiniai ar dvasiniai.

Tas Edmondas Velsas teigia, jog gyvenimas grupėmis yra prakeikimas. Nesvarbu, kokie pradiniai ketinimai, visada atsiras norinčiųjų užlipti kitiems ant galvų. Ir jei išnaudotojai nenorės atlikti savo vaidmens, juos privers išnaudojamieji! Darbininkai reikalauja iš savo šeimininkų, mokiniai — iš guru, o piliečiai — iš prezidentų. Žmonės baisiausiai bijo laisvės, jie labai bijo galvoti patys, jie labai bijo būti patys savimi...

Aš noriu būti Savarankiškas.

Savarankiškas... Be to, noriu būti ASA: Anarchistas, Savarankiškas, Agnostikas. 75. VENERA. 16 METŲ

Mano noras išsipildė. Tėvai nustojo vaidytis. Prieš šešis mėnesius tėtė, užuot pasakęs „iki pasimatymo“, suriko: „Nebegaliu gyventi su isterike ir anoreksike! Skiriuosi, advokatas išdėstys sąlygas.“ Man šešiolika metų. Esu didelė. Užsidirbu pragyvenimui. Nebenoriu gaišti laiko ir maldose prašyti, kad jie susitaikytų. Prašysiu to, kas suteiktų man malonumą.

Vakar vakare sapnavau: laimėjau grožio konkurse. Visi buvo prie mano kojų ir sakė, jog aš pati liekniausia ir pati gražiausia. Man atrodo, turiu siekti naujo tikslo. Turiu būtį atrinkta į konkursą „Mis Pasaulis“. Žavingai skamba — „Mis Pasaulis“... Atrodo, teisėjai įsitikinę, kad už Žemės ir žmonių ribų visame kosmose nėra kito grožio... 76. IGORIS. 16 METŲ

Pataisos centre tobulinu pokerio meną. Man pavyksta iššifruoti ne tik fizionomijas, bet ir išdavikiškus rankų, pečių judesius, menkiausius akių rainelių susitraukimus.

Man pavyksta net nežiūrint tiesiai į žmogų pajusti, kada jo antakių plaukai vos vos sujuda iš nuostabos ar džiaugsmo. Moku skaityti ir iš kraujagyslių: smilkinių ar kaklo gyslos staiga ima smarkiau tvinksėti. Adomo obuolys parodo, kada ryjamos seilės. Bet daugiausia galiu išskaityti iš lūpų.

Neįtikėtina, kaip tie du rausvi raumenys išduoda priešininkų mintis. Tik nedaugelis žaidėjų geba valdyti savo burną. Aš radau būdą — užsiauginau ūsus, kad pridengtų burną. Be to, jie slepia griovelį po nosimi, jis šiek tiek per gilus, todėl atrodo, jog turiu kiškio lūpą.

Žaidžiu su sargais. Lošiame iš cigarečių. Jie ragina mane gerti degtinę, nes įsivaizduoja, kad girtam man prasčiau seksis. Jie nežino, jog degtinė man pažįstama dar nuo tada, kai buvau motinos pilve. Vaizduoju lengvai apsvaigusį. Ir vėl išlošiu.

— Gelbėkit!

Atpažįstu Vanios balsą. Bėgu, palikęs kortas su garantuotais penkiais kirčiais ir dviejų šimtų cigarečių banką. Mano draugas vėl įsivėlė į neįtikimą situaciją. Drūtas žaliūkas tuoj jį nudobs. Kaip ir kiekvieną kartą, išgelbsčiu savo globotinį, bet Vania pasinaudoja proga, kad laikau priešininką, čiumpa butelį ir suskaldo jam kiaušą. Šis sunkiai griūva.

Atbėga sargai. Po kelių minučių pasirodo direktorius. Klausia, kas įvykdė piktadarystę. Vania rodo į mane. Staiga suprantu, kad jis manęs nekenčia. Jis nekenčia manęs nuo Sankt Peterburgo laikų ir prieglaudos, nes visada buvo man už viską skolingas. Po kiekvieno karto, kai jam padėdavau, imdavo dar labiau manęs nekęsti. Negalėdamas atsilyginti už susikaupusias skolas, jis paskendo neapykantoje.

Galima atleisti daug ką, tik ne už tau suteiktą pagalbą.

Tai antroji šiame centre išmokta pamoka. Padėti galima tik tiems, kurie ištvers pagalbą ir vėliau už tai nepriekaištaus. O tokių nėra daug.

Paskui viskas vyksta greitai. Net nesistengiu, kad būtų atskleista tiesa, žinau, jog manimi nepatikės. Visi mato, koks nugeibęs Vania ir koks drūtas aš, tad iš karto aišku, kuris iš dviejų nusikalto.

Nenorėjau gyventi pataisos centre. Puiku. Mane išsiunčia į pavojingų pamišėlių prieglaudą Brest Litovske. 77. SIBELIJUS

Nedidelė salė išmušta raudonai. Natalija Kim su savo broliais dalyvauja hipnozės seanse. Kaip aistringi mėgėjai, jie sėdi pirmoje eilėje. Skelbimuose puikuojasi Sibelijus, hipnotizuotojas iš Prancūzijos. Plieskia prožektoriai, vos pakilus uždangai, vilkėdamas juodą smokingą šilkiniais apvadais pasirodo Sibelijus ir ima girti įtaigos galias. Paskui paskaito trumpą mokslinio stiliaus paskaitėlę, iš kurios paaiškėja, jog pakanka tvirtai teigti tai, ką nori, ir žmonės jumis patikės. Jis garantuoja galįs įtikinti bet ką, kad šis pavirsiantis lenta. Bandymui kviečia savanorius. Trinktelėjus kėdės sėdynei, atsistoja džinsus mūvintis jaunuolis.

Sibelijus greitai patikrina, ar bandomasis triušis paklus jo nurodymams. „Jūs standus, jūs labai standus, — kala, paskui kerta: — Jūs — lenta! Kietas kaip lenta, jūs nebegalite judėti, jūs sustingęs, jūs — lenta, lenta!“ Padedamas paauglės asistentės, ne vyresnės už Nataliją, jis paguldo užhipnotizuotąjį tarp dviejų kėdžių. Galva — ant vienos, kojos — ant kitos. Paskui pakviečia tris žiūrovus užsiropšti ant bandomojo triušio pilvo, o šis, lyg tikra lenta, nelinksta.

Ovacijos.

Natalija karštai ploja. Šis triukas jai lyg atpildas už jos pačios darbą. Galima sakyti, jog menkai tepasiruošusi, ji nuveikė tiek pat, kiek profesionalas.

Sibelijus kviečia į sceną penkis savanorius. Su savo indėniško muslino sijonais ir senoviška melsvai violetine palaidine, ant pečių krintančiais juodais šiurkščiais plaukais, Natalija puola pirmoji.