Бернар Вербер - Angelų imperija

— Pavyko, — džiaugiasi Raulis. — Esame jos sielos gelmėse. Niekas be jos pačios nepateks į tą intymų seifą.

Natalija pasakoja apie savo, šokėjos Balyje, gyvenimą, paskui keliauja dar toliau, prisimena, kaip Dramblio Kaulo Krante mušė tamtamą, tapė miniatiūras Maltoje, drožė medines skulptūras Velykų saloje.

Raulis susikaupia, kad galėtų tinkamai valdyti jos mediumą.

— Bet kas gi įvyko tarp tų dviejų gyvenimų? — aiškiai klausia Sibelijus.

Natalija Kim atsako ne iš karto.

— Kas įvyko tarp tų dviejų gyvenimų? — neatstoja hipnotizuotojas.

Jaunoji korėjietė vis dar tyli. Nebejuda. Vos kvėpuoja. Atrodo rami, lyg būtų atgavusi normalią būseną ir nebebijotų.

— Aš...

— Kur jūs buvote?

— Aš... aš... aš... esu kitur.

— Kur? Kur? Žemyne?

Vėl drebuliai...

— Kitur. Ne Žemėje.

Girdžiu, kaip Raulis beveik ima kalbėti vietoj Sibelijaus.

— Ne Žemėje?

— Seniau... ankstesniame gyvenime, gyvenau... gyvenau... kitoje planetoje. 78. ENCIKLOPEDIJA

TRYS REAKCIJOS. Savo kūrinyje Pagiriamasis žodis bėgimui biologas Anri Labori aiškina, jog, susidūręs su kliūtimi, žmogus turi tik tris galimybes rinktis: 1) kovoti; 2) nieko nedaryti; 3) bėgti.

Kovoti: toks elgesys pats natūraliausias ir pats protingiausias. Kūnas nepatiria psichosomatinių traumų. Gautas smūgis paverčiamas grąžinamu smūgiu. Bet toks elgesys turi kai kurių trūkumų. Patenkama į besikartojančios agresijos spiralę. Galų gale visada atsiras stipresnis, kuris jus nokautuos.

Nieko nedaryti: tai reiškia, jog nuryji apmaudą ir elgiesi taip, lyg nebūtum pastebėjęs agresijos. Toks elgesys priimtiniausias ir labiausiai paplitęs moderniose visuomenėse. Jis vadinamas „veiksmo inhibicija“. Norisi priešininkui sumalti snukį, bet supranti, jog rizikuoji sukelti skandalą, gauti grąžos ir patekti į agresijos spiralę, tad nuryji pyktį. Taigi, nesudavęs smūgio priešininkui, suduodi jį pats sau. Tokiomis aplinkybėmis klesti psichosomatinės ligos: opos, psoriazė, neuralgija, reumatizmas...

Trečiasis pasirinkimas yra bėgti. Yra kelių rūšių bėgimai. Cheminis bėgimas: alkoholis, narkotikai, tabakas, antidepresantai, trankviliantai, migdomieji. Jie leidžia pamiršti ar bent jau sušvelninti patirtos agresijos įspūdį. Pamiršti. Kliedi. Miegi. Taigi, viskas praeina. Bet tokio pobūdžio bėgimas iškreipia tikrovę ir po truputį individas nebegali pakęsti normalaus gyvenimo. Geografinis bėgimas: jis pasireiškia nuolatiniu kilnojimusi iš vietos į vietą. Keičiamas darbas, draugai, meilužiai, gyvenamoji vieta. Kartu keliauja ir problemos. Jos nesprendžiamos, tačiau esi priverstas keisti dekoracijas, o tai jau savaime paguodžia. Pagaliau meninis bėgimas: jis pasireiškia bandymais transformuoti įsiūtį, pyktį, skausmą į meno kūrinius, filmus, muziką, romanus, skulptūras, paveikslus... Visa tai, apie ką negali sau leisti rėkti, leidi pasakyti įsivaizduojamam herojui. Vėliau tai gali sukelti katarsio įspūdį. Tie, kurie leis savo herojams atkeršyti už nuoskaudas, taip pat liks patenkinti.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 79. FREDIS SU MUMIS

— Kitoje planetoje! Jūs juokaujate!

Šį kartą Fredis Mėjeris susijaudinęs. Žinoma, mūsų draugas įsitikinęs, jog žmonija žengia į pražūtį, tačiau jį gena smalsumas. Jis nori sužinoti, kaip kitur funkcionuoja „kita žmonija“. Jis nori žinoti, ar savinaika būdinga protingoms būtybėms visose planetose, ar užsakyta tik Žemės gyventojams.

Jis atsisėda ir pakviečia mus sėsti greta. Poza iš tikrųjų ne itin patogi, nes mes plevename, bet tai žmonių įprotis ir mes mielai jo laikomės. Be abejo, todėl, jog prisimename ilgas diskusijas kadaise, kai kartu vakarieniaudavome Biut Šomone prie didelio stalo.

— Išsiaiškinti, kokia tai planeta, nebus lengva, — pats su savimi kalba rabinas. — Vien tik mūsų Galaktika, Paukščių Takas, turi 200 milijardų žvaigždžių. Aplink kiekvieną žvaigždę sukasi vidutiniškai dešimt planetų, neblogai, draugai.

Raulis primena, jog išlaisvinti iš materijos mes keliaujame svaiginamu greičiu.

— Taip, bet milžiniško dydžio kosmose tai tas pats, kaip lėtai keliauti nedidelėje teritorijoje... Viskas reliatyvu, — pabrėžia Fredis.

— Be to, nuo ko pradėti? Kur pasukti? Aptikti gyvenamą planetą tarp gausybės negyvenamų yra tas pats, kaip ieškoti adatos šieno vežime, — apgailestauju ir aš.

Atrodo, mano pastaba iš karto pažadino Fredį.

— Tai metodo klausimas. Kad rastum adatą šieno kupetoje, pakanka ją padegti, paskui ištirti pelenus su magnetu.

Jo veidas žėruoja. Jei jis nebūtų angelas, be to, aklas, gal ir atpažinčiau tą pačią liepsną, tai jis mus kadaise įkvėpė, kai kartu iškeliavome nukariauti aukštesniųjų pasaulių.

— Pirmyn... pirmyn, ir pastūmėkime toliau nežinomybės ribas! Raulis, virpėdamas iš pasitenkinimo, priduria:

— Pirmyn, ir užkariaukime... dievų šalį!

2 KIAUŠINIAI IR ŽVAIGŽDĖS 80. VENERA. 17 METŲ

Tėtei išvykus, gyvenu su mama, ir tai tikrai nėra lengva. Visos jos smulkios užgaidos nepakenčiamos kasdieniame gyvenime.

Vakarieniaujame dažniausiai dviese ir vaidijamės. Mama priekaištauja, jog nepakankamai prižiūriu figūrą. Prisipažįstu, kad po anoreksijos man užėjo bulimijos laikotarpis. Tėtės išvykimas sukėlė alkį. Suvalgau krūvas pyragėlių. Pyragėliai padeda ištverti gyvenimą, motiną ir vis nepakenčiamesnę situaciją fotografijos studijose.

Puoselėti savo kūną yra gerai, bet dar geriau gyventi taip, kaip patinka.

Man septyniolika metų ir atrodo, jog labai ilgai gyvenau ir daug valgiau. Per anoreksijos laikotarpį sublogau iki trisdešimt penkių kilogramų. Užėjus bulimijos laikotarpiui jau sveriu aštuoniasdešimt du. Turiu pasakyti, jog kai valgau, tai valgau. Beje, ne tik pyragėlius, dėžutes šparaginių pupelių su pomidorų padažu praryju šaltas, nešildau. Gabalinio cukraus. Majonezo, čiulpiu jį tiesiai iš tūtelės, lyg žinduką. Dar duonos su sviestu, pabarstytos kakavos milteliais. Jos galiu suvalgyti tonas.

Mama kalba su manimi tik tada, kai priekaištauja. Vis dėlto pasakiau, jog kuo labiau ji man pudrina smegenis, tuo labiau noriu valgyti. Bumerango efektas: kai supratau, kad galiu valdyti savo kūną normuodama maistą, mano griaučiai man patinka vis mažiau. Manau, tai šiukšlių dėžė, kurią aš pripildau už bausmę.

Burnoje nuolat ką nors turiu: kramtomosios gumos, saldainį, gabalą saldynmedžio, ir žiaumoju.

Kai priaugau svorio, manekenių agentūros ėmė mažiau manimi domėtis. Atsirado netgi smulkių sukčių, kurie siūlo padaryti fotografijas po / prieš ir reklamose jas rodyti atvirkščia tvarka — prieš / po. Taip būtų galima girti stebuklingas dietas, tariamai mane suliekninusias.

Mama apipila mane priekaištais. Aš ne tik nebeuždirbu pinigų, bet dar blogiau — gausios vakarienės brangiai atsieina. Kuo dažniau mama pamokslauja, tuo labiau noriu valgyti.

Vienintelis paguodos šaltinis — Džimas. Džimas — žavingas vaikinas. Vieną dieną, kai mama svaidė man į veidą lėkštes, norėdama įtikinti, jog yra teisi, aš trenkiau durimis, neva ketindama pasprukti iš namų, ir susitikau Džimą, netoliese gyvenantį kaimyną. Jis studijuoja geografiją. Aš dėl ankstyvos manekenės karjeros mokiausi nedaug, todėl tai daro man įspūdį.

Mes ilgai kalbėjomės apie tolimas šalis. Jis papasakojo man, kad pasaulis labai didelis ir kad mano problemos, palyginti su jo dydžiu, reliatyviai menkos. Man patiko jo kalba. Pasibučiavome šviečiant mėnuliui.