Бернар Вербер - Angelų imperija

— Norime pasiūlyti tau paskutinę galimybę išpirkti savo kaltes. Čečėnijoje vėl prasidėjo kovos. Nuostoliai didesni, nei manėme. Kariuomenei reikia savanorių. Čia atvykęs pėstininkų pulkininkas Diukuskovas vadovauja desantininkams. Taigi, gali rinktis: liksi čia izoliuotas ar užsirašysi į komandosų dalinį. 82. ŽAKAS. 17 METŲ

Pavyksta parduoti savo apsakymus mokslinės fantastikos žurnalui, taigi už darbą gaunu nedidelę sumą. Atsilygindamas sau keliauju atostogauti prie jūros į baskų kraštą. Ten susitinku Anajis.

Anajis nedidelė, įdomi tamsiaplaukė, šiek tiek panaši į Martiną, bet apvalesnio veido. Kai ji juokiasi arba šypsosi, skruostuose atsiranda dvi duobutės. Mudu nieko vienas kitam nesakome, tik pažvelgiame vienas į kitą ir prapliumpame juokais, be priežasties. Mūsų kvailas juokas visus erzina, o mes tampame dar artimesni.

Prasidėjus mokslo metams pasižadame vienas kitam, jog matysimės kiek įmanoma dažniau. Bet ji gyvena Bordo, o aš — Perpinjane.

Esu sumanęs knygą apie žmoniją „ne žmogaus“ akimis. Tai detektyvas, jo herojai... žiurkės, kurios kalbasi savo lindynėse. Žinoma, aš labai gerbiu visus įstatymus, iš tikrųjų valdančius žiurkių visuomenes. Jau iškepiau pirmus du šimtus puslapių ir atnešiau Anajis paskaityti.

Ji skaito greitai.

— Juokinga. Tavo pagrindinis veikėjas — žiurkė su kuokštu rausvų plaukų ant galvos.

— Visuose pirmuosiuose romanuose yra šiek tiek autobiografijos detalių, — atsakau. — Taigi, man labai patinka mano rausvi plaukai.

— Kodėl žiurkės?

Aiškinu, jog žiurkės — tik pretekstas, o kūrinys tėra bendra refleksija apie gyvenimą grupėje. Bandau surasti idealios visuomenės, kurioje kiekvienas jaustųsi gerai, formulę. Seniau viename apsakyme herojai buvo du baltieji kūneliai, kuriuos įvedžiau į idealią žmogaus kūno visuomenę. Dabar a contrario 7 noriu parodyti, kaip veikia žiauri visuomenė. Žiurkės yra veiksmingos, bet visiškai neturinčios užuojautos visuomenės pavyzdys. Jos nuolat šalina silpnus, sergančius, senus individus, paliegusius vaikus.

Nepaliaujamai varžosi, kas bus stipriausias. Rašydamas apie šį nepažįstamą pasaulį, tikiuosi, kad mano skaitytojai pamatys savyje „žiurkę“.

Per kitą apsilankymą Anajis pristatė mane savo tėvams. Šeimos būstas įspūdingas. Garsių menininkų paveikslai, senoviniai baldai, brangūs niekniekiai, niekada nebuvau matęs tiek demonstruojamos prabangos. Jos tėvas odontologas, jos motina odontologė, ir, aišku, jiems sekasi. Anajis taip pat ketina studijuoti ir tapti odontologe. Tik jos mažas broliukas dar nenusprendė, kuo bus. Kalba, jog bus informatikos specialistas, bet nustebčiau, jei jis atkakliai laikytųsi savo noro. Arba galų gale taps informatiku, besispecializuojančių odontologijoje.

Visa šeima demonstruoja gražius baltus dantis. Vakarieniaujame ir tėvas klausia manęs, ką ketinu veikti gyvenime. Atsakau, jog noriu tapti rašytoju.

— Rašytoju... bet kodėl jums nepasiieškojus... normalesnės profesijos?

Atsakau, jog rašymas — mano aistra ir geriau uždirbti mažiau, bet dirbti mėgstamą darbą. Bet Anajis tėvas nesijuokia. Anajis irgi ne.

Pavalgius tėvas klausinėja, ką veikia mano tėvai. Jie knygyno savininkai. Anajis tėvas linkteli galvą ir vardija mėgstamus rašytojus: Selinąs, Margarita Diuras... Prisipažįstu, jog varčiau Diuras ir Selino kūrinius, bet jie man pasirodė nuobodoki.

Turėjau pamatyti, kad motina susiraukė. Anajis rodė man ženklus, bet aš laiku nepastebėjau.

Jos tėvas pasiteiravo, kokią literatūrą mėgstu. Išvardijau Po ir Kafką, tada jis išspaudė: „Na, taip, suprantu.“ Būtų buvę geriau, jei būčiau nutilęs, o ne pradėjęs aiškinti, kokia nuostabi fantastinė literatūra, detektyvai ir mokslinė fantastika.

Jis prisipažino, jog niekada nebuvo atsivertęs tokio pobūdžio kūrinių. Tada pagaliau supratau, jog kažkas ne taip ir, norėdamas pasirodyti taikingas, užbaigiau:

— Na, pagaliau yra tik dvi knygų rūšys — geros ir blogos.

Visi nutilo ir įsistebeilijo į lėkštes.

Motina atsistojo ir plaikstydama sijoną nuėjo atnešti deserto. Paskui, kadangi Anajis jam pasakė, jog aš šachmatų asas, tėvas panoro sužaisti partiją.

Jis kukliai pasisakė esąs tik paprastas sekmadieninis žaidėjas. Laimiu keturiais ėjimais, padaręs „piemens ėjimą“, kurio mane išmokė Martina. Tėvas atsirevanšuoti nepanoro.

Po to vakaro su Anajis matomės rečiau. Vieną dieną ji prisipažįsta, kad tėvas neįsivaizduoja jos, ištekėjusios už „gatvės akrobato“.

Galas idilijai.

Žiūriu į Anajis nuotraukas. Kiekvienoje ji šypsosi. Aš paprasčiausiai suklydau sutikęs pasimatyti su jos tėvais.

Norėdamas pamiršti savo žmogiškuosius užsiėmimus, pasineriu į rašymą ir užsispyręs bandau suprasti, ką kiekvieną dieną gali galvoti žiurkė. 83. ENCIKLOPEDIJA

POŽIŪRIS

ANEKDOTAS. „Tai pasakojimas apie tipą, kuris eina pas gydytoją. Jis užsidėjęs cilindrą. Atsisėdęs jį nusiima. Tada gydytojas ant plikos galvos pamato varlę. Priėjęs nustato, jog varlė beveik suaugusi su oda.

— Jau seniai jums taip? — stebisi gydytojas.

Atsako varlė:

— Žinote, gydytojau, pradžioje tai buvo tik nedidelė karpa ant pado.

Šis anekdotas iliustruoja sąvoką. Kartais klystama analizuojant kokį nors įvykį, nes įsikimbama vieno požiūrio, kuris mums atrodo aiškus.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo en ciklopedija, IV tomas

(Pagal Fredžio Mėjerio anekdotą) 84. MANO KIAUŠINIAI

Prieš leisdamasis į erdves ieškoti kitos planetos, pirmiausia turiu išspręsti visas kiaušinių problemas. Patikrinu, ar jų norai tikrai išpildyti. Igoris norėjo išeiti iš Brest Litovsko psichikos ligonių prieglaudos ir buvo užverbuotas į kariuomenę. Žakas norėjo dar labiau atsiduoti rašymui ir pradėjo storą romaną. Venera suėmė save į rankas.

— Kaip laikosi tavo lizdas?

Patenkintas rodau kiaušinius.

— Geriau nebūna.

Raulis mesteli, jog galbūt derėtų mažiau girtis. Iš tikrųjų nėra taip gerai, kaip aš sakau... jų norai išsipildė, bet jie patys netapo laimingesni. Venera nebeturi šeimos, prarado meilę, netgi neturi gero išsilavinimo, kad galėtų įveikti gyvenimo sunkumus. Ji tik trapi ir paviršutiniška mergina.

Psichiatrinės priežiūros sistema Igorį pavertė pusiau daržove. Jis kenčia nuo emocinių negalių. Jis vienas — be pinigų, be draugo, nepažinęs net moters bučinio į skruostą, nors jam septyniolika metų! Jis išsiųstas į pirmąsias linijas Čečėnijoje su Diukuskovo komandosais — visuomenės atmatomis, kurias meta į pavojingiausias vietas. O Žakas pasinėrė į svajonių pasaulį, prarado ryšį su tikrove ir kasdieniame gyvenime po truputį tapo visišku luošiu.

— Tu tai vadini „geriau nebūna“?

Dar kartą žvilgtelėjęs į šiuos tris žmones, turinčius atspindėti tris mano savybes, jaučiuosi pažemintas.

— Cho, cho! Sveiki atvykę pas angelus, — džiūgauja Raulis. — Jie sakė, jog darbelis ramus. Įsivaizduoji! Sunkiau ištraukti žmogų iš jo būklės, nei priversti mineralą evoliucionuoti į augalą.

Raulis vaidina labai susirūpinusį.

— Kad ir kaip būtų, mūsų nuotykis nebebus valdininko darbas. Dabar turime mesti tą dirbtinį pragarą.

Raulis žiūri tuo keistu žvilgsniu, kuris kadaise mane kerėjo ir gąsdino, tada, kai turėjome kūną. Tas žvilgsnis reiškia: „Užbaikime savo klaidas, kitaip niekada nesužinosime, kodėl nereikėjo jų daryti.“

Paprašau draugo pertraukėlės, kad galėčiau sutvarkyti savo klientų gyvenimą. Tada galėsiu ramus keliauti.