Бернар Вербер - Angelų imperija

Po savaitės pasimylėjome. Tai buvo pirmas kartas. Ne kažin kas.

Bandau liautis valgiusi, bet nepavyksta. Mano kova su maistu kebli. Nusprendžiu gerti virškinimą gerinančių vaistų, kad maistas neužsilaikytų mano kūne. Kiek vėliau netgi radau gerą būdą sukelti vėmimą. Pakanka susikišti du pirštus į gerklę ir viską išlieji į unitazą.

Klausiu Džimo, ar neatrodau jam per stora.

— Man patinka storos, — atsako jis.

Sakau, kad prieš sustorėdama buvau labai graži, buvau topmodelis ir tikėjausi tapti „Mis Pasaulis“. Jis atsikerta, jog jam esu gražiausia pasaulio mergina.

Nenorėdama gadinti nuotaikos, pageidauju, kad šį vakarą nesimylėtume, ir mes išsiskiriame nekaltai pasibučiavę. Mano ryžtas padvigubėja. Suimsiu savo kūną į nagą. Būsiu „Mis Pasaulis“!

Įtikinu mamą, kad man reikia nusiurbti riebalus. Ir vėl Abrazijas Di Rinaldis, skalpelio Mikelandželas, imasi manęs. Gavusi vietinį nuskausminimą matau viską, kas vyksta. Į šlaunis įvedamos storos kaniulės, paskui įjungiamas siurblys. Triukšmas lyg dyzelinio variklio, vamzdeliai į permatomus cilindrus spjaudo skystį. Pradžioje nustembu matydama, kad pumpuojamas tik kraujas, ir bijau nukraujuoti, bet po truputį kraujas ima šviesėti, darosi rausvo atspalvio, paskui pasidaro šviesiai rožinis ir riebaluotas. Nuo plakto kremo iki raudonų vaisių sulčių. Ambrozijas Di Rinaldis paaiškina, jog kaniules turi įstatyti skirtingose vietose, nes nori išvengti skylių, procesą savo žargonu vadina „gofruotos skardos“ efektu.

Galbūt Ambrozijas ir brangus, bet, laimė, jis meistriškai įvaldęs meną šalinti „gofruotą skardą“.

Po riebios masės eina klampi masė. Jis nuima šlaunų perteklių; džiaugiuosi vis labiau, juk net blogiausiu anoreksijos laikotarpiu liesėjau iš viršaus, bet nepakankamai iš apačios.

Išeinant iš klinikos Džimas atnešė gėlių. Bet dabar, kai esu liekna ir graži, negali būti nė kalbos, kad užsiimsiu su tipeliu, kuriam patinka storos!

Noriu būti „Mis Pasaulis“. 81. IGORIS. 17 METŲ

Be reikalo skundžiausi nepilnamečių pataisos centru Novosibirske. Brest Litovsko psichinių ligonių prieglauda daug blogiau.

Centre valgėme sugedusias mėsos nuopjovas, čia negauname jokios mėsos. Atrodo, ji kvailius dirgina.

Pataisos centre čiužiniai knibždėjo blakių. Čia miegame ant hamakų iš neoksiduoto plieno grandinių.

Pataisos centre dvokė puvėsiais, čia sklinda eterio kvapas. Ten visur buvo nešvaru, čia visur švara.

Pataisos centre skundžiausi, jog naktį girdžiu riksmus, čia girdžiu juoką. Juokas — siaubingas dalykas.

Čia kambaryje turiu tik vieną kaimyną. Aleksandrejų.

Aleksandrejus visą naktį kalba pats su savimi. Skelbia, jog visi netrukus mirsime. Kad keturi Apokalipsės raiteliai jau pabalnojo savo žirgus. Mes kentėsime nuo geležies, ugnies, vandens ir ledo ir mokėsime už savo kaltes. Paskui klaupiasi ir meldžiasi, kol galų gale ima kaukti mušdamas sau į krūtinę: „Atpirkimas! Atpirkimas!“ Tai tęsiasi valandų valandas. Staiga nutyla, sustingsta ir visą naktį staugia: „Aš tuoj mirsiuuuuuuuu.“

Vakar Aleksandrejus mirė. Aš jį nužudžiau. Nieko prieš jį neturėjau. Labiau norėjau padaryti jam paslaugą. Pasmaugiau jį puskojine, nes norėjau išlaisvinti iš gyvenimo, kuriame jis nerado sau vietos. Jo žvilgsnyje įskaičiau greičiau padėką nei pyktį.

Tada sanitarai pergabeno mane į neurastenikų skyrių. Tokia bausmė buvo taikoma Stalino laikais. Dabar tai buveinė bepročiams, kuriuos per sunku kontroliuoti. Sanitarai tvirtina, jog po mėnesio tokio kalinimo uždarytieji pamiršta savo vardą. Pastatyti prieš veidrodį, jie sako: „Laba diena, pone.“

Mane sugriebia. Nepasiduodu. Jie subėga keturiese ir įmeta mane į vienutę.

— NEEEEEEEEEEEEE!

Klak!

Kambarys baltas, be langų. Tuščia. Sienos baltos. Lempa be gaubto dega dieną naktį, jungiklio nėra. Jokio triukšmo. Jokio garso. Jokių kitų žmogaus buvimo pėdsakų, tik kas aštuonios valandos per langelį paduodamas šviesus skystalas. Augalinės ar gyvulinės kilmės? Panašu į košę, saldu ir sūru vienu metu, šiek tiek panašu į naminių gyvuliukų ėdalą. Kadangi duodamas tik tas neaiškios kilmės patiekalas, tai nebežinau, tai pusryčiai, pietūs ar vakarienė.

Imu prarasti laiko suvokimą. Mano protas drumsčiasi. Netgi negaliu nusižudyti daužydamas galvą į sieną, nes sienos išmuštos minkštu audeklu. Vis tiek bandžiau — grūdau liežuvį į gerklę, bet refleksas priversdavo mane kosėti, kad galėčiau kvėpuoti.

Įsivaizduodavau atsidūręs dugne. Paskui suprasdavau, jog dar yra kur kristi.

Bet šį kartą, net pasitelkęs visą vaizduotę, nebeįsivaizduoju, kad mano būklė galėtų pablogėti. Jei atsidurčiau kankinimų kambaryje, tai mano gyvenimui suteiktų šiek tiek gyvybės: būtų galima pasikalbėti su budeliais, matyčiau mechanizmus, instrumentus, aplinką.

Čia nėra nieko.

Nieko.

Nieko, tik mamos veidas, matau jį rytais, kai man sako: „Kadangi neklausei, visą gyvenimą laikysiu tave uždarytą spintoje.“

Su manimi elgiamasi blogiau nei su gyvuliu. Niekas neišdrįstų metų metus laikyti uždaryto gyvulio baltame, garso nepraleidžiančiame kambaryje ir jį maitinti. Jam leistų padvėsti, ir viskas. Mane maitina, kad nepadvėsčiau ir degraduočiau. Čia kvailių neslaugo. Priimami normalūs žmonės ir paverčiami nevispročiais. Gal tai būdas valdyti liaudį?

Turiu ištverti.

Sukasi mintys, kad mano galvoje — milžiniška biblioteka, iš kurios krinta išmetamos knygos. Yra mažų knygų, jos krinta, iš jų išlekia žodžiai, ir aš juos pamirštu.

Be to, yra storų knygų su mano buvusio gyvenimo prisiminimais, jos irgi krinta. Koks buvo mano ankstesnis gyvenimas? Prisimenu pokerį, Piotrą (jo vardas Piotras ar Borisas?), tris V (Vasilijus, Vania... ir, nagi, kuo vardu trečiasis, tas storas?). Kabinuosi į prisiminimus. Pokeryje yra pora, dvi poros, keturios vienodos ir (nagi, kaip vadinasi trys vienodos kortos plius dvi vienodos kortos?).

Galvoje gimsta mintys, paskui nušoka lyg sugedusioje plokštelėje ir užleidžia vietą kitoms. Manau, jog nepajėgiu išplėtoti iki galo nė vienos minties.

Mano smegenyse įaugusi lieka tik motina, lyg būtų ten išgraviruota įkaitintu metalu. Prisimenu kiekvieną jos veido krustelėjimą tą dieną, kai paliko mane bažnyčios šventoriuje. Įsikimbu šio skausmingo prisiminimo. Ačiū, mama, bent tiek padarei dėl manęs. Motina yra paskutinis mano tapatybės įrodymas. Suprantu, jog esu tik pykdamas ant jos. Galbūt vieną dieną pamiršiu savo vardą, galbūt vieną dieną nebeatpažinsiu savęs veidrodyje, galbūt vieną dieną nieko neprisiminsiu iš vaikystės, bet ją — motiną — prisiminsiu.

Galų gale vieną gražų rytą — po pietų — vakare (po savaitės? mėnesio? metų?) durys atsidarė. Mane kviečia pas įstaigos direktorių.

Pakeliui mėgaujuosi menkiausia informacija, kurią gauna mano smegenys. Odekolono kvapas, nusilupinėję koridorių dažai, tolumoje aidintis juokas, mano žingsnių ant kietų grindų keliamas triukšmas, dangaus lopinėliai pro nedidelius grotuotus langelius, sanitarų, laikančių mane už rankų (tramdomieji marškiniai prispaudę jas prie nugaros), kūno sąlytis. Kiekvienas išlotas „Pirmyn“, „Eik paskui mus“ skamba kaip muzika.

Mane įstumia į direktoriaus kabinetą. Greta jo stovi uniformuotas vyras. Įspūdis, lyg nuolat matyčiau tą patį vaizdą: policininkas gelbsti mane bažnyčios šventoriuje, oro pajėgų pulkininkas atvyksta manęs į našlaičių prieglaudą ir siūlo šeimą. Tai ką gi pasiūlys šitas?

Direktorius žiūri į mane pasibjaurėjęs. Galvoju apie savo motiną. Gal ji nuspėjo, koks bus mano likimas, ir norėjo apsaugoti nuo visų kančių.