Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

— Džonai, jei pasakysiu tiesą, nepatikėsi.

— Mmm... Gal. Bet juk aš mačiau, kaip žmogus nukrito iš tuščio dangaus, ir net nesusižeidė kaip reikiant. Jis keistai apsirengęs. Jis, atrodo, nežino, kur esąs ir kokia šiandien diena. Deni, aš, kaip ir dauguma žmonių, esu skaitęs Čarlzo Forto knygų. Bet niekad nemaniau pats išvysiąs tai, apie ką jis rašo. Taigi nesitikiu, kad paaiškinimas bus paprastas tarsi pokštas su kortomis. Na?

— Džonai, iš vieno tavo anksčiau pasakyto dalyko — iš išdėstymo — supratau, kad tu juristas.

— Teisingai. O ką?

— Ar galiu pasikalbėti konfidencialiai?

— Hmm — nori tapti mano klientu?

— Galima sakyti — taip. Man tikriausiai prireiks patarimo.

— Dėstyk. Konfidencialiai.

— Gerai. Aš iš ateities. Kelionė laiku.

Kelias akimirkas jis tylėjo. Mes tysojome saulė kaitoje. Aš — kad nesušalčiau: gegužės mėnuo Kolorade saulėtas, bet vėsus. Džonas Satenas, rodos, prie to pripratęs: jis sau poilsiavo ir kramtė pušies spyglį,

— Tavo teisybė,— atsakė jis,— netikiu. Verčiau laikykimės “priepuolių”.

— Sakiau, nepatikėsi, Jis atsiduso:

— Sakykim — nenoriu. Taip pat nenoriu tikėti šmėklomis, persikūnijimu, ir išvis jokiais metafizikos fokusais. Mėgstu paprastus dalykus, kuriuos galiu suprasti. Manau, dauguma žmonių tokie. Taigi pirmas mano patarimas — tegu tai ir lieka tarp mūsų. Kitiems nesigarsink.

— Tinka. Jis apsivertė.

— Bet man rodos, kad reikėtų sudeginti tuos drabužius. Aš surasiu tau ką apsivilkti. Jie dega?

— Nelabai. Jie tirpsta.

— Batus geriau apsiauk. Mes retai vaikštom basi, o šitie tiks. Jei kas ims klausinėti — jie pasiūti pagal užsakymą. Gydomieji batai.

— Jie tokie ir yra.

— Gerai.

Jis pradėjo vynioti mano drabužius — nespėjau sukliudyti.

— Kas per velnias! Per vėlu — išvyniojo.

— Deni,— keistu balsu tarė Džonas,— ar šitas dalykas yra tai, į ką jis panašus?

— O į ką jis panašus?

— Į auksą.

— Taip.

— Kur gavai?

— Pirkau.

Satenas pačiupinėjo švelnutėlį, standų tarsi glaistas metalą, pasvarino rankoje.

— Tai bent! Deni... Klausyk atidžiai. Užduosiu tau vieną klausimą, o tu labai rimtai pasvarstyk prieš atsakydamas. Nes nenoriu kliento, kuris man meluoja. Aš tokį pavarau. Ir nežadu tapti kriminalinio nusikaltimo bendrininku. Ar legaliai įsigijai šitą daiktą?

— Taip.

— Gal nesi girdėjęs apie 1968 metų įstatymą dėl aukso atsargų apribojimo?

— Girdėjau. Įsigijau legaliai. Ketinu parduoti už dolerius Denverio pinigų kalyklai.

— Gal turi juvelyro licenziją?

— Ne. Džonai, aš pasakiau gryną tiesą, ar tu tikėsi manim, ar ne. Ten, iš kur atvykau, nusipirkti jį parduotuvėje taip pat legalu, kaip kvėpuoti. Dabar noriu kaip galima greičiau iškeisti jį į dolerius. Aš žinau, kad neturiu teisės jį laikyti. Kas man būtų, jei padėčiau jį kalykloje ant stalo ir paprašyčiau pasverti?

— Gal ir — nieko... Jei laikysiesi savo “priepuolių”. Bet šiuo metu jis tau tikrai gali apkartinti gyvenimą. Jis pažvelgė į auksą.

— Manau, vertėtų ant jo truputį žemės pakapstyti.

— Užkasti?

— Kam, neverta. Bet jei sakei tiesą, tai radai šitą daiktą kalnuose. Aukso ieškotojai paprastai jį ten ir randa.

— Ką gi... Tebūnie kaip sakai. Tai nekaltas melas, nes auksas vis vien teisėtai priklauso man.

— Bet argi tai melas? Kada pirmą kartą išvydai šį auksą? Kokia pati ankstyviausia jo priklausymo tau data?

Bandžiau prisiminti. Ta pati diena, kai išvykau iš Jumos, kažkada gegužės mėnesį, 2001 metais. Maždaug prieš dvi savaites.

Ėhė!

— Šitaip formuluojant, Džonai... Ankstyviausia data, kai pamačiau tą auksą...— ši diena, 1970 gegužės 3. Jis linktelėjo.

— Taigi radai jį kalnuose.

Satenai viešėjo klube iki pirmadienio ryto, tai pasilikau ir aš. Kiti klubo nariai buvo draugiški, bet stebėtinai nesmalsūs — mano asmeniniai reikalai domino juos kur kas mažiau negu bet kokią kitą draugiją, kur man yra tekę sukiotis. Vėliau sužinojau, kad tokios manieros įprastos nuogalių klubuose, bet tuo pačiu jie buvo diskretiškiausi ir mandagiausi žmonės iš visų, kokius tik esu sutikęs.

Džonas ir Dženė turėjo savo namuką, o aš miegojau mažoje lovelėje klubo miegamajame. Visą naktį šalau. Kitą rytą Džonas davė man marškinius ir mėlynus džinsus. Manieji drabužiai, apvynioti apie auksą, gulėjo krepšyje, Džono mašinos bagažinėje; pats Džono automobilis, “Jaguaras Imperatorius”, aiškiai rodė kad jo savininkas — ne kokia smulkmė. Bet aš tai supratau jau iš Džono elgesio.

Pernakvojau pas juos, o antradienį jau turėjau šiek tiek pinigų. Aukso nebepamačiau, bet per kelias sekančias savaites Džonas išmokė jo man pinigus už visą auksą pagal nustatytas kalyklos kainas, atmetus mokesčius, priklausančius teisėtiems prekiautojams auksu. Žinojau, kad Satenas auksą pardavė ne pačiai kalyklai, nes jis įteikdavo man kvitus, gautus iš aukso supirkėjų. Mokesčio už savo tarpininkavimą Džonas neišskaitė ir smulkmenų man nepasakojo.

Aš ir neklausinėjau. Kai tik įsigijau grynų, ėmiausi darbo. Tą pirmąjį antradienį, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų gegužės 5tą dieną Dženė pavežiojo mane po miestą, ir aš išsinuomojau palėpėlę sename komerciniame rajone. Įsitaisiau stalą braižymui, varstotą, sudedamą lovelę — ir viskas; bute jau buvo elektros instaliacija, dujos, vandentiekis ir vis užankantis tualetas. Daugiau nieko ir nenorėjau, be to, turėjau taupyti.

Projektuoti senais būdais, naudojantis vien skriestuvu ir reišina — ilgas, varginantis ir daug laiko suryjantis darbas, todėl prieš perkonstruodamas “Sumanųjį Frenką” pasidirbau “Braižytoją Denį”. Bet dabar “Sumanusis Frenkas” tapo “Pitu Protėjumi”— visų galų meistru, sugebančiu dirbti beveik viską , ką dirba žmogus, jei tik automato atmintis teisingai užprogramuota. Žinojau, kad “Pitas Protėjus” pakis — jo palikuonys virs specializuotų prietaisų orda, bet norėjau užgriebti kuo daugiau.

Norint gauti patentą, veikiantis modelis nebūtinas, pakanka brėžinių ir aprašymų. Bet man reikė jo gerų modelių, modelių, veikiančių be sutrikimų, ir kad veikimą bet kas galėtų pademonstruoti, nes šie aparatai turės kalbėti patys už save, iš paties jų praktiškumo ir akivaizdžiai ekonomiško konstravimo turės matytis, kad jie ne tik veikia, bet ir yra verti į juos įdėtų pinigų: patentų skyriuje pilna automatų, kurie veikia, bet komerciškai yra beverčiai.

Dirbti sekėsi kartu ir greit, ir lėtai: greitai, nes gerai žinojau, ką darau; lėtai, nes neturėjau tinkamos dirbtuvės ir padėjėjų. Pagaliau nenoriai pakračiau piniginę ir išsinuomojau kelis automatinius įrankius, tada reikalai pasitaisė. Dirbau nuo pusryčių iki visiško išsekimo, septynias dienas per savaitę, išskyrus maždaug vieną savaitgalį per mėnesį, praleistą su Džonu ir Džene plikšių klube prie Baulderio. Rugsėjo pirmą ją abu modeliai jau veikė, ir galėjau imtis brėžinių bei aprašymų. Nubraižiau ir išsiunčiau gamyklai užsakymą, kad padarytų abiem gražutes lakuotas dangos plokštes, o išorines judančias dalis atidaviau padengti chromu; tai buvo vieninteliai darbai, atlikti ne mano paties, ir baisiai apmaudavau, kad tenka leisti pinigus, bet jaučiau, kad tai būtina. Aišku, kur tik galėjau, naudojau prekybos katalogų siūlomas standartines detales, kitaip nebūčiau surinkęs automatų, o jei ir būčiau, jie netiktų serijinei gamybai. Bet nemėgstu leisti pinigų gražumynams, gaminamiems pagal užsakymą.