Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

— Ne.

Nieko neaiškinau — neverta. Negaliu kreiptis į “Abipusį draudimą”: neištesėjau jiems duoto pažado. Negaliu paduoti “Pagrindinio draudimo” į teismą: bylinėtis su bankrutavusiu negyvėliu kvaila.

Galėčiau iškelti bylą Belai ir Mailsui, jei jie dar gyvi, bet tai neprotinga. Neturiu jokių įrodymų.

Be to, nenoriu skųsti Belos teismui. Kur kas geriau paimti buką adatą ir visą Belos odą padengti tatuiruotėmis “Šlamštas ir Niekalas”. O paskui atsiskaityti už tai, ką ji padarė Pitui. Dar nesugalvojau, kokia bausmė atitiktų tokį nusikaltimą.

Staiga prisiminiau, kad Bela ir Mailsas, išspyrę mane lauk, ketino parduoti “Tarnaitės” susivienijimą kaip tik Maniksui.

— Misteri Dafti, ar jūs tikrai žinot, kad Manikso žmonės nieko neturi? Ar ne jiems priklauso “Tarnaitė”?

— “Tarnaitė”? Jūs turit omeny buitinių automatų firmą?

— Taip taip.

— Vargu. Tikriau — neįmanoma, kadangi Maniksas jau nebeturi galios. Nesakau, kad “Tarnaitės” susivienijimas ir Maniksas neturėjo ryšių. Bet nemanau, kad tie ryšiai — jei iš viso tokių būta — rimti, antraip tikriausiai žinočiau apie juos.

Nutilau. Jei, žlugus Maniksui, Mailsas ir Bela apsvilo — puiku. Bet, antra vertus, jei “Tarnaitės” susivienijimas priklausė Maniksui ir buvo Manikso išnaudojamas, Rika nukentėjo ne mažiau. Nenorėjau Rikai blogo, kad ir kokie būtų pašaliniai rezultatai.

Atsistojau.

— Ką gi, dėkoju, kad pranešėt tą žinią švelniai, misteri Dafti. Keliausiu.

— Palūkėkit. Misteri Deivi... Mūsų įstaiga jaučiasi atsakinga už savo klientus, ir mūsų pareigos nesibaigia vien sutarties punktų vykdymu. Turbūt suprantat, kad jūsų atvejis — anaiptol ne vienintelis. Taigi, valdyba patikėjo man tvarkyti nedidelį laisvą fondą — jo lėšomis padedama tiems, kurie reikalingi pagalbos. Tai...

— Man nereikia labdarybės, misteri Dafti. Šiaip ar taip, dėkoju.

— Tai ne labdarybė, misteri Deivi. Tai paskola. Sakyčiau, asmeninė paskola. Patikėkit, tokios paskolos nepadaro firmai bent kiek žymesnio nuostolio... O mes nenorim, kad išeitumėt iš čia tuščiomis kišenėmis.

Dar kartą pergalvojau šį klausimą. Net apsikirpti neturiu už ką. Antra vertus, skolintis pinigų — tas pat, kaip bandyti plaukti, abiejose rankose laikant po plytą... O mažą skolą grąžinti sunkiau, negu milijoną.

— Misteri Dafti,— lėtai prabilau,— gydytojas Albrechtas sakė, kad turiu teisę dar keturias paras čia maitintis ir nakvoti.

— Manau, taip,— reikėtų žvilgtelėti į jūsų kortelę. Bet net pasibaigus sutartyje numatytam laikui, mes neišmetam klientų lauk, jei jie nepasiruošę.

— Aš taip ir nemanau. Bet kiek kainuotų toks kambarys ir tokia priežiūra ligoninėje?

— Kaip? Betgi mes šitaip nenuomojame kambarių. Čia ne ligoninė: mes aptarnaujame patalpas, kur mūsų klientai atgauna jėgas.

— Taip, suprantu. Bet juk būtina apskaičiuoti išlaidas, bent jau sąskaitybos tikslais.

— Mmm... Taip ir ne. Mūsų kalkuliacijos sudaromos kitaip. Yra grafos: susidėvėjimas, pridėtinės išlaidos, valdymas, atsargos, dietinė virtuvė, aptarnavimas, ir taip toliau. Manau, sąmatą sudaryti galėčiau.

— Ne, nesivarginkit. Kiek kainuotų panašus išlaikymas ligoninėje?

— Tai ne visai mano sritis. Na, maždaug šimtą dolerių per dieną.

— Aš dar turėjau keturias dienas. Ar paskolinsit man keturis šimtus dolerių?

Jis neatsakė, bet išvardijo kažkokius skaičius savo mechaniniam padėjėjui. Į mano delną buvo atskaičiuoti aštuoni penkiasdešimtdoleriniai banknotai.

— Dėkoju,— nuoširdžiai pasakiau, įsibrukęs juos kišenėn,— kiek įmanydamas stengsiuosi ilgai neužsibūti skolininkų sąraše. Šeši procentai? Ar per mažai?

Iždininkas papurtė galvą:

— Tai ne paskola. Kad jau taip pasukot, išskaičiavau juos už laiką, kuriuo nepasinaudojot.

— Kaip? Ne, paklausykit, misteri Dafti, aš visai nenorėjau jūsų prievartauti. Suprantama, būtinai...

— Na, ką jūs. Paliepiau asistentui jums išmokėtus pinigus nurašyti į išlaidas. Argi norit, kad kontrolieriams įsisopėtų galvos dėl kažkokių keturių šimtų dolerių? Aš būčiau jums paskolinęs daug daugiau.

— Ką gi, nebesiginčysiu. Pasakykit, misteri Dafti, ar tai daug? Kokios šiuo metu kainos?

— Hm... Sudėtingas klausimas.

— Bent apytikriai? Kiek kainuoja valgymas?

— Maistas ne toks jau brangus. Už dešimt dolerių galima visai padoriai papietauti — jei lankysitės ne brangiausiuose restoranuose.

Padėkojau ir išėjau tikrai maloniai nusiteikę s. Misteris Daftis priminė mūsų dalinio iždininką. Yra tik dvi iždininkų rūšys: vieni rodo tas nuostatų vietas, kur parašyta, kad neprivalai gauti, kas tau priklauso, antri — tol rausiasi po statutą, kol pagaliau randa paragrafą, pagal kurį gauni, ko tau trūksta, netgi jei nesi nusipelnęs.

Daftis — iš tų antrųjų.

Prieglobstis buvo šalia Vilšyro kelio. Priešais — suoleliai, krūmai, gėlės. Atsisėdau ant suolelio gerai apsidairyti ir nuspręsti, kurlink trauksiu. Pūčiausi prieš misterį Daftį, bet iš tiesų buvau sukrėstas, nors kišenėje ir turėjau pinigų, kurių užteks savaitę prasimaitinti.

Bet saulė šildė, ir nuo kelio sklido malonus ūžesys, ir aš buvau jaunas, ir turėjau dvi rankas ir smegenis. Švilpaudamas “Aleliuja, sužlugau”, atsiverčiau Times skyrių “Reikalingi”.

Atsispyręs pagundai peržiūrėti skirsnį “Kvalifikuoti inžinieriai”, iškart ėmiausi “Nekvalifikuotų”. Skirsnis buvo baisiai trumpas. Vos ne vos jį suradau.

6

Darbą gavau po dviejų dienų. Taipogi spėjau nelabai rimtai pažeisti įstatymą, ir vis pakliūdavau į kebeknę, nes elgiausi, kalbėjau, jaučiau senoviškai. Supratau, kad “persiorientavimas” skaitant panašus į skaitymą apie seksą — toli gražu ne tas pat.

Tikriausiai būčiau kur kas mažiau painiojęsis, išlaipintas Omske, arba Santjage, arba Džakartoje. Keliaudamas į nepažįstamą svetimos šalies miestą žinai, kad papročiai ten bus kitokie, bet Didžiajame Los Anžele, pats to nejausdamas, tikėjausi, kad viskas bus kaip seniau, nors ir mačiau, kad viskas pakito. Aišku, trisdešimt metų — niekis, kiekvienas žmogus per savo gyvenimą pamato daugybę pasikeitimų. Bet praryti tai vienu kąsniu sunkoka.

Kad ir žodis, kurį ištariau nieko pikto nemanydamas. Netoliese buvusi dama įsižeidė, ir tik mano prisikėlimo faktas — apie kurį kuo skubiausiai paaiškinau — išgelbėjo mano dantis nuo jos vyro krumplių. Nekartosiu čia to žodžio — bet ne, kodėl? Pateiksiu jį dėl aiškumo. Nepasikliaukit mano tvirtinimu, kad tas žodis anuomet nereiškė ko nepadoraus — susiraskit jį žodyne. Mano vaikystės laikais niekas nekraigliodavo jo kreida ant šaligatvių.

Tas žodis —”kilpa”.

Ir daugiau žodžių vis dar vartoju ne vietoje, jei prieš prabildamas nepagalvoju. Nebūtinai nešvankybė s — paprasčiausiai žodžiai, kurių reikšmės pakito. Pavyzdžiui, “šeimininkas”: mano laikais “šeimininku” vadindavome žmogų, kuris paima svečio paltą ir nuneša į miegamąjį; jis neturėjo nieko bendro su demografija.

Bet vis dėlto stūmiausi. Susiradau darbą — presuoju naujus limuzinus; paskui juos siunčia atgal į Pitsburgą kaip metalo laužą. “Kadilakai”, “Kraisleriai”, “Eizenhaueriai”, “Linkolnai” — įvairiausi puikūs, dideli, naujutėliai, galingi turbovežiai, nepravažiavę net kilometro — įstumiami tarp spaustuvų, tada — trekšt! šmaukšt! pokšt! — štai ir metalo laužas aukštakrosnėms.

Iš pradžių mane tai skaudino, nes pats važinėjau į darbą iš toli, o neturėjau net gravitovežio. Išdėsčiau savo nuomonę ir vos nepraradau darbo, paskui pamainos viršininkas prisiminė, kad aš — prisikėlėlis, todėl ir nesuprantu.