Robertas Heinleinas - Durys į vasarą

Ji nusišypsojo:

— Juk ir neskaudėjo, ką?

— A? Ne, neskaudėjo. Kam tie vaistai?

— Kad važiuodamas miegotum. Kai nuvyksim į vietą, prabusi.

— Gerai. Mielai numigčiau. Noriu ilgam užmigti. Tada sutrikau ir apsidairiau:

— Kur Pitas? Pitas turėjo miegoti su manimi.

— Pitas? — tarė Bela.— Mielasis, nejau neprisimeni? Tu išsiuntei Pitą gyventi pas Riką. Ji juo rūpinsis.

— O, taip!

Šyptelėjau, pajutęs palengvėjimą. Aš išsiunčiau Pitą pas Riką: prisimenu, kaip įdėjau jį į pašto dėžutę. Tai gerai. Rika myli Pitą ir gerai jį prižiūrės, kol aš miegosiu.

Mane nuvežė į Jungtinį prieglobstį Sotelyje — tokiais naudojasi mažesnės draudimo kompanijos, neturinčios nuosavų šaltojo miego namų. Visą kelią miegojau, bet kai tik Bela kreipėsi į mane, iškart pabudau. Mailsas pasiliko automobilyje, o Bela nulydėjo mane pro duris. Mergaitė už registracijos stalo pakėlė akis ir tarė:

— Deivis?

— Taip,— pritarė Bela,— aš — jo sesuo. Ar draudimo kompanijos atstovas čia?

— Rasite jį devintoje palatoje. Viskas paruošta, jūs jau laukiami. Dokumentus galite atiduoti atstovui.— Ji susidomėjusi pažvelgė į mane: — Ar sveikata patikrinta?

— O taip! — patikino Bela,— žinot, brolis nusprendė užmigti, tikėdamasis, kad ateities medikai jam padės. Jam suleista raminančių... Nuo skausmo.

Registratorė užjaučiamai sukvaksėjo:

— O, tada paskubėkit. Štai pro tas duris ir į kairę.

Devintoje palatoje buvo kostiumuotas vyriškis, kitas — baltu chalatu ir moteris slaugės uniforma. Jie padėjo man nusirengti ir elgė si su manimi kaip su silpnapročiu vaiku, o Bela vėl aiškino, kad man suleista nuskausminančių vaistų. Nurengęs ir paguldęs ant stalo, žmogus baltu chalatu ėmė maigyti mano pilvą giliai įspausdamas pirštus.

— Su šituo bėdos nebus,— pareiškė jis,— tuščias.

— Nieko nevalgė ir negėrė nuo vakar vakaro,— patvirtino Bela.

— Puiku. Kartais pacientai atvyksta prikimšti tarsi kalėdų kalakutai. Yra vis dėlto neprotingų žmonių.

— Teisybė. Šventa teisybė.

— Aha. Gerai, vyruti, kietai sugniaužk kumštį ir laikyk, kol įdursiu.

Paklusau, ir viskas aplink ėmė trauktis migla. Staiga prisiminiau ir pabandžiau atsisėsti.

— Kur Pitas? Noriu pamatyti Pitą. Bela suėmė ir pabučiavo mano galvą:

— Nurimk, drauguži, nurimk! Pitas negalėjo važiuoti kartu, pameni? Pitas turėjo likti su Rika. Aš nurimau, o ji švelniai pasakė kitiems:

— Mūsų brolis Pitas namuose slaugo mažą sergančią mergytę.

Aš užmigau.

Netrukus pasidarė labai šalta. Bet negalėjau pajudėti ir pasiekti antklodės.

5

Priekaištavau padavėjui — oro kondicionavimo įrenginys dirba labai dideliu pajėgumu, ir mes visi persišaldysim.

— Nesvarbu,— tikino padavėjas,— miegodamas šalčio nejausi. Miegok, miegok... Vėžlių sriuba, nuostabu sapne. Jo veidas buvo kaip Belos.

— O jei išgėrus ko šildančio,— teiravausi,— kokio glintveino? Ko nors karšto?

— Aš tau pasikaitinsiu! — atsakė gydytojas.— Jis nevertas miego, meskit tą valkatą lauk!

Bandžiau pėdomis užsikabinti už pastalės skersinio, kad manęs neišmestų. Bet šiame bare nebuvo skersinio, ir tai keistai atrodė, o aš gulėjau aukštielninkas, ir tai atrodė dar keisčiau — nebent čia baras bekojams, kur klientai aptarnaujami lovose. Aš bekojis, tai kaip užsikabinsiu už skersinio? Ir rankų neturiu.

— Žiū, Pūsle, berankis!

Man ant krūtinės sėdi Pitas ir staugia.

Vėl mokiausi karo mokykloje... Tikriausiai Kemp Heile buvo patobulinti apmokymai, nes vyko absurdiškos pratybos — vienos iš tokių, kai tave daro žmogumi grūsdami sniegą už apykaklės. Turiu užkopti į velniškai aukštą, aukščiausią visame Kolorade kalną, ir jis visas apledėjęs, o aš — be kojų. Be to, velku neregėtai didelį ryšulį — prisimenu, kad norima išaiškinti, ar kareivius galima naudoti vietoj nešulinių mulų, o aš paskirtas todėl, kad esu nebūtinas. Man visai nieko neišeitų, jei iš paskos manęs nestumtų mažoji Rika.

Atsisuko viršila su Belos veidu, pamėlusiu iš pykčio.

— Ei tu, mikliau! Aš neturiu kada laukti. Man nerūpi, ar tu gali, ar ne — bet nemiegosi, kol neužkopsi.

Nesamos kojos atsisakė mane nešti, ir aš parkritau į sniegą, ir jis buvo ledo šaltumo, ir aš tikrai užmigau, o mažoji Rika raudojo ir meldė nemiegoti. Bet aš turėjau miegoti.

Prabudau lovoje šalia Belos. Ji purtė mane, sakydama:

— Kelkis, Deni! Aš negaliu trisdešimt metų tavęs laukti; mergina privalo pasirūpinti ateitimi.

Bandžiau atsikelti ir paduoti jai aukso krepšius, kuriuos laikiau po lova, bet Belos nebebuvo ... O be to, “Tarnaitė” Belos veidu surinko visą auksą, susikrovė ant viršutinio padėklo ir iškūrė iš kambario. Bandžiau vytis, bet neturėjau kojų — pamačiau, kad ir kūno neturiu. “Aš kūno neturiu ir niekam nerūpiu...” Pasaulis — tai viršilos ir darbas... Tai ar svarbu, kur ir kaip dirbti? Leidausi vėl pakinkomas ir toliau ropščiausi į ledo kalną . Jis visas baltas, apvalus apvalaitis, ir jei tik pavyks pasiekti rausvą viršūnę, man bus leista miegoti, o aš vien to tetrokštu. Bet man nepavyko — neturiu nei kojų, nei rankų, nieko.

Ant kalno dega miškas. Sniegas netirpsta, bet aš, vis dar kapanodamasis, jaučiu, kaip mane tvilko karščio bangos. Palinkęs prie manęs viršila kartoja:

— Kelkis... kelkis... kelkis...

Vos spėjęs prižadinti, vėl paliepė miegoti. Kas vyko paskui, beveik nepamenu. Kurį laiką gulėjau ant stalo — stalas po manimi vibravo, ir degė šviesos, ir buvo pilna žmonių ir kažkokių susirangiusių įtaisymų. Bet kai visai prabudau, gulėjau ligoninės lovoje ir puikiai jaučiausi, tik mane buvo apėmusi apatija ir lengvumas — tarsi po turkiškos pirties. Vėl turėjau rankas ir kojas. Bet su manim niekas nekalbėjo, ir kaskart, kai tik bandydavau ko paklausti, slaugė kažką įbrukdavo man į burną. Mane vis masažavo.

Paskui vieną rytą pasijutau esąs visai sveikas ir vos prabudęs išsikrausčiau iš lovos. Galva truputį svaigo, bet tai ir viskas. Žinojau, kas esu, kaip čia patekau, ir žinojau, kad visa kita sapnavau.

Žinojau, kas mane čionai įkišo. Jei Bela, apsvaiginusi mane, ir liepė užmiršti jos darbelius, tai arba jos įsakymai nepasiekė mano smegenų, arba trisdešimt šaltojo miego metų panaikino hipnozės rezultatus. Kai kurias smulkmenas atsiminiau blankiai, bet žinojau, kaip buvau suvystytas.

Nelabai dėl to tepykau. Tiesa, tai įvyko “tik vakar”— juk “vakar” yra diena, po kurios tik kartą miegojai — bet naktis truko trisdešimt metų. Tą jausmą sunku nusakyti, jis perdėm subjektyvus, bet, puikiai prisimindamas “vakarykščius” įvykius, reagavau į juos taip, kaip reaguojama į seniai praėjusius dalykus. Esat matę per televizorių dvigubą vaizdą — žaidėjas meta kamuolį, o jo atvaizdas šmėkso tarsi vaiduoklis kažkur tolybėse, už visos beisbolo aikštelės? Kažkas panašaus.

...Atmintyje visi įvykiai šviežutėliai, o jausmai sako, kad viskas atsitiko seniai ir toli nuo čia.

Ketinau būtinai suieškoti Belą ir Mailsą ir sumalti juos į kačių pašarą, bet kam skubėti. Galėsiu to imtis kad ir po metų — o dabar knietėjo kuo greičiau pamatyti, kokie tie dutūkstantieji.

Beje, apie kačių pašarą — kurgi Pitas? Turėtų būti kur nors netoli... Nebent vargšelis nebūtų pergyvenęs to miego. Tada — ir tik tada — prisiminiau, kad mano rūpestingai parengtas planas pasiimti Pitą kartu sužlugo.

Ištraukiau Belą ir Mailsą iš kartotekos “Neskubu” ir įtraukiau į neatidėliotinų reikalų sąrašą. Ak, jūs bandėt užmušti mano katiną?