Šitaip buvo pasivaduojama žemiškomis, žmogiškomis sąvokomis, o pirmasis kontaktas…
Ekspedicijos išnaršė šimtus kilometrų simetriadų gelmėse, išdėliojo registruojančius aparatus, automatines kino kameras; televizinės dirbtinių palydovų akys registravo mimoidų ir ilgūnų atsiradimą, jų brendimą ir žūtį. Bibliotekose gausėjo medžiagos, augo archyvai, kaina, kurią reikėjo už tai mokėti, kartais būdavo labai didelė. Septyni šimtai aštuoniolika žmonių žuvo per kataklizmus, laiku nepasitraukę iš jau pasmerktų pražūčiai kolosų, iš jų šimtas šeši tik per viena katastrofą, išgarsėjusią todėl, kad joje mirtis ištiko ir patį Gezę, tuomet septyniasdešimtmetį senį, kai žūtis, pagal taisyklę būdinga simetriadom, netikėtai užklupo tvarinį — aiškų simetriados įsikūnijimą. Septyniasdešimt devynis žmones, apsivilkusius šarviniais skafandrais, drauge su mašinomis ir aparatais per keletą sekundžių prarijo klampios pliurės išsiveržimas, parbloškęs savo purslais kitus dvidešimt septynis, kurie pilotavo sklandančius virš tiriamojo tvarinio lėktuvus ir malūnsparnius. Ši vieta keturiasdešimt antrosios lygiagretės ir aštuoniasdešimt devintojo meridiano susikirtime yra pažymėta žemėlapyje kaip Šimto Šešių Erupcija. Bet tasai taškas egzistuoja tiktai žemėlapiuose, nes okeano paviršius ten niekuo nesiskiria nuo visų kitų jo vietų.
Tada, pirmąkart Soliario tyrinėjimų istorijoje, pasigirdo balsai, reikalaujantys panaudoti termobranduolinius sprogimus. Tai turėjo būti žiauriau už kerštą: buvo norima sunaikinti tai, ko negalime suprasti. Tada, kai buvo svarstomas šis pasiūlymas, Tsankenas, rezervinės Gezės grupės viršininkas, kuris liko gyvas tik atsitiktinai — automatinis siųstuvas klaidingai pažymėjo vietą, kurioje ekspedicija tyrinėjo simetriadą, todėl Tsankenas klaidžiojo savo mašinoje virš okeano ir atvyko į vietą kelios minutės po eksplozijos, skrisdamas dar matė jos juodą grybą — pagrasino, kad išsprogdins Stotį drauge su pačiu savim ir su aštuoniolika likusių joje žmonių. Ir nors oficialiai niekad nebuvo pripažinta, kad tas savižudiškas ultimatumas turėjo įtakos balsavimo rezultatams, galima manyti, kad buvo kaip tik šitaip.
Tačiau tie laikai, kai tokios gausingos ekspedicijos lankė planetą, jau nuėjo į praeitį. Pati Stotis — jos statybai buvo vadovaujama iš palydovų, tai buvo tokio masto inžinerinis statinys, kad Žemė galėtų juo didžiuotis, jei ne okeano sugebėjimas per kelias sekundes sutverti milijoną kartų didesnes konstrukcijas, — buvo disko formos, dviejų šimtų metrų skersmens, keturių aukštų centre ir dviejų pakraštyje. Ji kabojo aukštyje nuo penkių šimtų ligi pusantro tūkstančio metrų virš okeano dėl gravitatorių, įkraunamų anihiliacijos energija, ir buvo aprūpinta ne tik visais įrenginiais, kuriuos turi paprastos kitų planetų stotys bei didieji palydovai, bet dar ir specialiais radariniais indikatoriais, kurie sulig pirmu okeano paviršiaus pasikeitimu gali įjungti papildomas jėgas — kai tik pasirodo pirmieji naujos pabaisos gimimo ženklai, plieninis diskas nuplaukia į stratosferą.
Dabar Stotyje visai nebuvo žmonių. Nuo tada, kai automatai dėl man vis nežinomų priežasčių buvo uždaryti apatiniuose Stoties sandėliuose, galėjai slankioti koridoriais, nieko nesusitikdamas, nelyginant be tikslo dreifuojančiame sename laive, kurio mašinos liko veikiančios, žuvus įgulai.
Kai dėjau į lentyną devintąjį Gezės monografijos tomą, man pasirodė, kad plienas, padengtas puraus putų plastiko sluoksniu, suvirpėjo man po kojom. Visas nustėrau, bet virpėjimas nepasikartojo. Biblioteka buvo puikiai izoliuota nuo viso korpuso, vibracija galėjo atsirasti tik dėl vienos priežasties: iš Stoties startavo kažkokia raketa. Ši mintis grąžino mane į tikrovę. Dar nebuvau tvirtai nusprendęs, ar vykdyti Sartorijaus pageidavimą. Elgdamasis taip, tarsi visiškai pritarčiau jo planams, galėjau geriausiu atveju užvilkinti krizę; buvau kone įsitikinęs, kad teks su juo susiremti, nes nutariau daryti ką galėdamas, kad išgelbėčiau Harę. Svarbu tai, ar Sartorijus turi šansų, kad jam pasiseks. Jo pranašumas prieš mane buvo didžiulis — kaip fizikas jis suprato problemą dešimt kartų geriau už mane, ir aš tegalėjau pasikliauti, nors tai ir paradoksalu, vien okeano tobulumu, griaunant visus mūsų sumanymus. Paskui visą valandą kiurksojau prie mikrofilmų, stengdamasis išžvejoti ką nors suprantamo iš velniškos matematikos jūros, kurios kalba bylojo neutroninių procesų fizika. Iš pradžių man tai atrodė beviltiška, juoba kad nepaprastai sudėtingų neutroninio lauko teorijų buvo net penkios — aiškus požymis, jog nė viena netobula. Tačiau galiausiai man pavyko surasti šį tą įkandamo. Ėmiau nusirašinėti formules, bet staiga kažkas pasibeldė.
Greitai priėjau prie durų ir atidariau jas, užstodamas kūnu tarpą. Tarpduryje pasirodė žvilgantis nuo prakaito Snauto veidas. Koridorius už jo buvo tuščias.
— A, tai tu, — tariau, atverdamas plačiau duris. — Įeik.
— Taip, tai aš,— atsakė Snautas.
Jo balsas buvo užkimęs, akys paraudusios, paakiai paburkę. Jis buvo užsidėjęs guminę priešspindulinę prijuostę su elastinėm petnešom, iš po prijuostės kyšojo tos pačios išteptos kelnės, kurias visad mūvėjo. Jo akys apibėgo apskritą vienodai apšviestą salę ir sustingo, kai išvydo gilumoj prie — fotelio stovinčią Harę. Mudu skubiai susižvalgėm, aš primerkiau akis, tada jis linktelėjo, o aš draugišku tonu tariau:
— Čia daktaras Snautas, Hare. Snautai, čia… mano žmona..
— Aš… esu labai retai matomas įgulos narys ir todėl… — pauzė pavojingai nusitęsė, — neturėjau progos susipažinti…
Harė nusišypsojo ir padavė jam ranką, kurią jis paspaudė, kaip man pasirodė, kiek apstulbęs, keliskart sumirkčiojo ir stovėjo, žiūrėdamas į Harę, kol paėmiau jam už peties.
— Atleiskit, — kreipėsi tada Snautas į Harę. — Norėjau pasikalbėti su tavim, Kelvinai…
— Puiku, — atsakiau aš kažkaip saloniškai laisvai; man visai tai atrodė it pigi komedija, bet ką galėjau padaryti.
— Hare, mieloji, nekreipk į mus dėmesio. Mudu su daktaru turime pasikalbėti savo nuobodžiais reikalais…
Ir aš, paėmęs Snautui už alkūnės, nusivedžiau jį prie mažų; kėdučių kitame salės gale. Harė atsisėdo į kėdę, kurioje buvau sėdėjęs aš, bet taip ją pastūmė, kad, pakėlusi nuo knygos akis, galėtų mus matyti.
— Na kas? — paklausiau aš tyliai.
— Išsiskyriau, — sušvogždė jis.
Galimas daiktas, aš būčiau nusijuokęs, jei man kas būtų kada nors anksčiau papasakojęs šią istoriją ir tokią pašnekesio pradžią, tačiau Stotyje mano humoro jausmas buvo amputuotas.
— Nuo vakar dienos aš pergyvenau porą metų, Kelvinai, — pridūrė jis. — Porą neblogų metų. O tu?
— Nieko… — atsakiau linktelėjęs, nes nežinojau, ką sakyti. Man jis patiko, bet jaučiau, kad dabar turiu būti su juo atsargus ar, tikriau tariant, atsargiai žiūrėti į tai, ką jis man pasakys.
— Nieko? — pakartojo jis tuo pačiu tonu, kaip aš.— Prašom, tai net šitaip?..
— Apie ką tu kalbi? — apsimečiau nesuprantąs.
Jis primerkė paraudusias akis ir prisilenkęs taip arti, kad veidu pajutau jo šiltą alsavimą, sušnabždėjo:
— Klimpstame, Kelvinai. Su Sartorijum jau negaliu susijungti, žinau tik tą, ką tau parašiau. Jis man tai pasakė po tos mūsų mažos mielos konferencijos…
— Išjungė videofoną?—paklausiau aš.
— Ne. Ten pas jį trumpas sujungimas. Atrodo, bus tai padaręs tyčia, arba… — jis užsimojo kumščiu, tarsi ką kuldamas.
Читать дальше
