Tačiau šis palyginimas, kad ir vystomas bei turtinamas (buvo bandyta jį parodyti specialiais modeliais ir filmu), geriausiu atveju lieka bejėgis, o blogiausiu — išsisukinėjimas, ar net, ko gero, melas, nes simetriada nėra panaši į nieką Žemėje…
Žmogus gali aprėpti išsyk tiek nedaug dalykų; matome tik tai, kas vyksta prieš mus, čia ir dabar; o akivaizdžiai regėti daugelį vienu metu vykstančių procesų, kad ir susietų, net ir papildančių vienas kitą, žmogus nieku būdu nesugeba. Mes tai patiriame net stebėdami gan paprastus reiškinius. Vieno žmogaus likimas gali reikšti labai daug, kelių šimtų likimą sunku aprėpti, o istorija tūkstančio, milijono išvis nieko nereiškia. Simetriada yra milijonas, ne, milijardas, nepaprastai išdidintas, pati neįsivaizduojamybė; kas iš to, jei gilumoje kažkokios jos navos, kuri yra dešimteriopai padidinta Kronekerio erdvė, stovime it skruzdės, įsikibusios į alsuojančių skliautų raukšles, jei matome skrydį gigantiškų plokštumų, pilkai žaižaruojančių mūsų žibintų šviesoje, matome, kaip jos prasiskverbia į viena kitą ir sklandžiai, su neklaidingu tobulumu išsiformuoja — juk tai trunka tik momentą, nes čia viskas plaukia — tos architektonikos turinys yra judesys, sukauptas ir tikslingas. Mes stebime proceso dalelę, vienos stygos virpėjimą supermilžinų simfoniniame orkestre ir, maža to, mes žinome, — bet tiktai žinome, nesuprasdami, — jog tuo pat metu virš mūsų ir po mumis, staigiose prarajose, kur nesiekia nei žvilgsnis, nei vaizduotė, vyksta tūkstančiai ir milijonai pasikeitimų, sujungtų it gaidos matematiniu kontrapunktu. Todėl kažkas ją pavadino geometrine simfonija, tik mes esame kurti jos klausytojai.
Čia, norint ką nors dorai pamatyti, reikėtų nubėgti, atsitraukti į begalinį tolį, bet juk viskas simetriadoje yra vidus, lavinomis išmetantis vaisių dauginimasis, formavimasis, kuris yra drauge ir formuojantis faktorius, ir jokia mimoza nėra tokia jautri prisilietimui, kokia jautri yra nutolusi mylių mylias nuo tos vietos, kur mes stovime, šimto kondignacijų atskirta simetriados dalis tiems pasikeitimams, kurie vyksta toje mūsų vietoje. Čia kiekviena konstrukcija su visu savo grožiu, įsikūnijančiu už mūsų žvilgsnio ribos, yra bendraautorius ir dirigentas visų kitų, viena kitą veikiančių konstrukcijų, o jos savo ruožtu daro įtaką josios modeliavimui. Simfonija — teisingai, bet tokia, kuri kuria pati save ir pati save užslopina. Baisus yra simetriados galas. Niekas, kas jį matė, negalėjo atsispirti įspūdžiui, kad yra liudininkas tragedijos, jeigu ne žudynių. Po kokių dviejų, daugiausia trijų valandų — šitos erupcijos, dauginimasis ir užgimimas niekad ilgiau netrunka — gyvasis okeanas žengia atakon. Tai atrodo šitaip: lygus paviršius raukšlėjasi, jau nurimusi, sudžiūvusią pluta apsidengusi goža užverda, nuo horizontų lekia koncentriškos virtinės bangų, tokių pačių raumenuotų kraterių, kaip tie, kurie asistuoja, gimstant mimoidui, tik šiuokart jie būna nepalyginamai didesni. Povandeninė simetriados dalis lieka suspausta, kolosas palengva kyla į viršų tarsi jį kas norėtų išmesti už planetos ribų; viršutiniai okeano dumblo sluoksniai pradeda aktyvizuotis, šliaužia vis aukščiau, lipa ant šoninių sienų, stingdami aptraukia jas, užmūrija angas, bet visa tai yra niekai, palyginus su tuo, kas tuo pat metu dedasi gilumoje. Visų pirma formas kuriantys procesai — kai architektonikos išnyra viena iš kitos — akimirka sustingsta, paskui pasidaro staigūs ir skuboti, ligi šiol darnūs judesiai, ritmingi pagrindų ir skliautų prasiskverbimai, garankščiavimaisi, išsikėtojimai, tokie tikslūs, tarsi jiems būtų lemta tverti amžius, darosi skuboti. Žmogų prislegia jausmas, kad kolosas mato jam gresiantį pavojų ir skuba kažką padaryti. Tačiau juo labiau spartėja permainos, juo aiškesnė darosi baisi, pasibjaurėtina pačios konstrukcijos ir jos dinamikos metamorfozė. Visos nuostabiai lanksčių plokštumų sankaupos minkštėja, glemba, nukąra, atsiranda sutrikimai, neišbaigtos, išsigimusios, suluošintos formos, iš nematomų gelmių kyla vis smarkėjantis ūžesys, kauksmas, kažkokio agonijos atodūsio išmetamas oras, trindamasis į susiskliaudžiančias siaurymes, kriokdamas ir griausmingai švogždamas, sujudina griūvančius skliautus, ir jie ima gargti it kokios baisios gerklės, apaugusios gleivių stalaktitais, it negyvos balso stygos, ir žiūrovą apima visiškas sustingimas, nors aplinkui siautėja nežabotas judėjimas, — bet juk tai yra griaunantis judėjimas. Jau tik staugiantis iš prarajos uraganas, skrosdamas ją tūkstančiais gūsių, pūsdamas prilaiko padangių statinį, kuris ima plaukti žemyn, susmunka tarsi liepsnos apimtas trauklapis, bet dar kur — ne — kur matyt paskutinieji virpuliai, chaotiški, atitrūkę nuo kitų judesių, betiksliai, kaskart silpnesni, ir galiausiai, be paliovos iš oro atakuojama, paplauta masė griūva palengva it kalnas ir dingsta putų verpete, tų pačių putų, kurios lydėjo jo titanišką gimimą.
Ir ką visa tai reiškia? Taip, ką reiškia…
Prisimenu, kaip viena mokyklos ekskursija lankė Soliaris — tikos institutą Adene, kai aš buvau Gibariano asistentas, ir per šoninę bibliotekos salę jaunimas buvo įvestas į pagrindinę patalpą, kurios didžiausią dalį užima mikrofilmų kasetės. Jose yra užfiksuotos smulkios simetriadų, aišku, jau neegzistuojančių, vidaus nuotrupos, o jų ten yra, ne nuotraukų, bet visų ričių, per dvidešimt tūkstančių. Ir tada riebuilė gal penkiolikmetė akiniuota žvalaus ir protingo žvilgsnio mergaitė staiga paklausė:
— O kam tas viskas?..
Stojo nejauki tyla, tik mokytoja griežtai pažvelgė į savo nedrausmingą mokinę; iš ekskursiją lydinčių soliarininkų (ir aš ten buvau) niekas nerado atsakymo. Mat, simetriados nesikartoja ir nesikartoja jose vykstantys reiškiniai. Kartais oras nepraleidžia jose garso. Kartais didėja ar mažėja refrakcijos koeficientas. Vietomis atsiranda pulsuojantys ritmingi traukos pasikeitimai, tarsi simetriada turėtų plakančią gravitacinę širdį. Deja, tyrinėtojų girokompasai ima elgtis it pamišę, atsiranda ir dingsta stiprėjančios jonizacijos sluoksnis… Šitaip vardinti galėtum ilgai. Bet jei kada nors simetriadų paslaptis bus atskleista, liks dar asimetriados…
Jos atsiranda panašiai, tik jų kitokia pabaiga ir jose nieko negalima pamatyti, vien virpesius, tvyksnius, mirguliavimą; tiek težinome, kad jos yra buveinė svaiginamų procesų, siekiančių fiziškai galinio greičio ribas, jos dar vadinamos „be galo išdidintais kvantiniais reiškiniais”. Tačiau jų matematinis panašumas į kai kuriuos atomo modelius yra toks nepastovus ir trumpalaikis, jog kai kas laiko jį antraeiliu ar net atsitiktiniu požymiu. Asimetriados gyvena kur kas trumpiau už anąsias, vos keliolika minučių, o jų galas yra bene dar baisesnis, nes paskui uraganą, kuris pripildo jas ir sprogdina kietu riaumojančiu oru, jose velnišku greičiu tvinsta kliuksintis šlykštus skystis, kunkuliuojantis po nešvarių putų plėve, ir viską užlieja. Paskui įvyksta eksplozija, lyg koks purvų vulkano išsiveržimas, ji išmeta mėšliną atliekų stulpą, kurių tirštas lietus dar ilgai krinta ant neramaus okeano paviršiaus. Kai kurias vėjo nupūstas išdžiūvusias it skiedra gelsvas plokščias ir panašias i kokius plėvėtus kaulus ar kremzles asimetriadas galima aptikti dreifuojančias ant bangų per kelias dešimtis kilometrų už eksplozijos židinio.
Atskirą grupę sudaro tvariniai, trumpesniam ar ilgesniam laikui visiškai atsiskiriantys nuo gyvojo okeano. Jie yra kur kas rečiau ir sunkiau pastebimi, negu minėtieji. Pirmą kartą jų aptiktos liekanos buvo klaidingai sutapatintos, kaip paaiškėjo daug vėliau, su okeano gelmėse gyvenančių padarų palaikais. Kartais atrodo, kad jie bėga lyg keisti daugiasparniai paukščiai nuo besivejančių greituolių straublių, tačiau šios iš Žemės paimtos sąvokos dar kartą tampa siena, kurios negalima pramušti. Kartais, tačiau labai retai, galima pastebėti uolėtose salų pakrantėse keistus į seklumoj gulinčius ruonius panašius pingvinus. Jie ilsisi saulėje, paskui tingiai įšliaužia jūron ir susilieja su ja į vieną visumą.
Читать дальше
