Katalogas daugmaž nuolatos pasikartojančių formų, kurias gyvasis okeanas sutveria taip dažnai, jog per parą jų galima aptikti jo paviršiuje keliasdešimt ar net kelis šimtus, turi apie tris šimtus pavadinimų. Užvis nežmoniškiausios, atseit, absoliučiai nepanašios į ką nors žmogaus patirta Žemėje, yra, pagal Gezės mokyklą, simetriados. Ilgainiui paaiškėjo, kad okeanas nerodo agresyvumo ir žūti jo plazminiuose verpetuose gali tiktai tas, kas ypatingai stengiasi, elgdamasis neatsargiai ar lengvapėdiškai (žinoma, aš nekalbu apie nelaimingus atsitikimus, pvz., sugedus deguonies aparatui ar kondicionieriui). Net cilindrines ilgūnų upes bei siaubingus stuburainių stulpus, be tikslo svirduliuojančius tarp debesų, galima be jokio pavojaus kiaurai pramušti lėktuvu ar kitokia skraidančia mašina; plazma duoda laisvą kelią, prasiskirdama prieš svetimkūnį su spartumu, lygiu Soliario atmosferos garso greičiui, atverdama, jeigu ją priversi, gilius tunelius net po okeano paviršiumi (tam tikslui panaudota energija yra milžiniška — Skriabinas apskaičiavo ją kraštutiniais atvejais siekiant 10 19ergų!!!). Simetriados tyrinėjamos nepaprastai atsargiai, nuolat traukiantis atgal, imantis visokiausių saugumo priemonių, dažnai, tiesa, fiktyvių, o pavardes tų, kurie pirmieji leidosi į jų bedugnes, žino kiekvienas vaikas Žemėje.
Šie milžinai gąsdina ne savo išvaizda, nors iš tikrųjų gali sukelti košmariškus sapnus. Siaubinga yra tai, kad jų ribose nėra nieko pastovaus nei tikro, jose negalioja net fiziniai dėsniai. Tai davė pagrindo simetriadų tyrinėtojams vis atkakliau tvirtinti, kad gyvasis okeanas yra protingas.
Simetriados atsiranda staiga. Jų gimimas primena erupciją. Prieš kokią valandą okeanas pradeda smarkiai blizgėti, tarsi jo paviršius per keliasdešimt kvadratinių kilometrų butų padengtas stiklu. Tačiau nei jo tirštumas, nei bangavimo ritmas nepakinta. Kartais simetriada iškyla ten, kur buvo susidaręs piltuvas, įsiurbęs greituolį, bet taip būna anaiptol ne visada. Po kokios valandos blizganti plėvė išlekia į viršų it kokia baisinga pūslė, kurioje, žaižaruodama ir lūžinėdama, atsispindi visa padangė, saulė, debesys, visi horizontai. Žaibiškas spalvų žaismas, sukeltas iš dalies šviesos įlinkių, iš dalies jo lūžių, yra niekur neregėtas reiškinys.
Ypač smarkius šviesos efektus duoda simetriados, atsirandančios žydrąją dieną ir tuoj prieš saulėlydį. Tada atrodo, kad planeta gimdo kitą, kas minutę dvigubinančią savo apimtį. Iššautas iš gelmių, visas tviskantis rutulys tuoj pat viršūnėje suskyla į vertikalius sektorius, bet tai nėra irimas. Si stadija, ne itin vykusiai pavadinta „žiedo taurės faze”, trunka kelias sekundes. Nutaikytos į dangų plėvėtos arkos apsiverčia, sukimba nematomoje vidinėje dalyje ir ima žaibiškai formuoti kažką panašaus į kresną torsą, kurio ribose vyksta iškart šimtai reiškinių. Pačiame centre, kurį pirmąkart ištyrė septyniasdešimties asmenų Hamalėjaus ekipa, vykstant giganto kristalizacijai ir polikristalizacijai, formuojasi ašis — atraminis karkasas, kartais vadinamas „stuburu”, bet aš nesu šio termino šalininkas. Svaiginančią tos centrinės atramos architektoniką palaiko in statu nascendi be paliovos trykštantys iš kilometrinių duburių statmeni suskystėjusių, kone vandeningų drebučių stulpai. Vykstant šiam procesui, kolosas dusliai, pratisai mauroja, jį supa smarkiai tirtančių baltutėlių, stambiai akytų putų siena. Paskui seka nepaprastai komplikuoti — nuo centro į pakraštį — posūkiai sudiržusių plokštumų, ant kurių sluoksniuojasi iš gelmės trykštantys tąsios masės klodai, minėtieji giluminiai geizeriai stingdami persiformuoja į judrias su čiauptuvėliais kolonas, jų pundeliai krypsta į tiksliai visumos dinamikos nustatytos konstrukcijos vietas, panašūs į kažkokias dangų remiančias begaliniu greičiu augančio vaisiaus žiaunas, kuriomis teka upeliai rausvo kraujo ir tamsiai žalio, kone juodo vandens. Nuo tos minutės jau pradeda reikštis nepaprasčiausia simetriados ypatybė — tam tikrų fizinių dėsnių modeliavimas ar, tiksliau, jų pažeidimas. Visų pirma reikia pasakyti, kad nėra dviejų vienodų simetriadų, ir kiekvienos jų geometrija yra tarsi naujas gyvojo okeano „išradimas”. Be to, simetriada produkuoja savo viduje tai, kas dažnai vadinama „monumentaliomis mašinomis”, nors tos konstrukcijos nėmaž nepanašios į žmonių konstruojamas mašinas. Čia kalbama tik apie palyginti siaurą ir todėl lyg ir „mechaninį” veiklos tikslą. Trykštantys iš prarajos geizeriai, stingdami ir išsipūsdami, formuoja storasienes galerijas ir koridorius, einančius visom kryptim, o „plėvės” kuria susikertančių plokštumų, iškyšų, skliautų sistemą. Simetriada pateisina savo pavadinimą tuo, kad kiekvieną vingiuotų koridorių, perėjų, pandusų darini viename ašigalyje atitinka su visom smulkmenom priešingo ašigalio darinys.
Po kokių dvidešimties trisdešimties minučių gigantas ima palengva nirti į okeaną, iš pradžių palenkęs savo statmeną ašį aštuoniais dvylika laipsnių. Simetriadų būna didesnių ir mažesnių, tačiau net neūžaugos panirusios iškyla gerus aštuonis šimtus metrų virš horizonto ir yra matomos už keliolikos mylių. Patekti į simetriados vidų saugiausia atsiradus pusiausvyrai, kai visa sistema nustoja grimzti į gyvąjį okeaną ir grįžta į vertikalią padėtį. Įdomiausia vieta tyrinėjimui yra simetriados viršūnė. Čia palyginti glotnią ašigalio „kepurę” supa erdvė, išakyta it sietas, su panašiomis į čiulptuvus vidinių kamerų ir tunelių angomis. Si formacija kaip visuma yra kažkokių aukštesnio pobūdžio lygčių trimatis modelis.
Kaip žinoma, kiekvieną lygtį galima vaizdingai išreikšti aukštosios geometrijos kalba ir sukurti jai ekvivalentišką geometrinį kūną. Šitaip samprotaujant, simetriada yra kažkokia Lobačevskio konusų ir Rimano pasyvių kreivių giminaitė, tačiau labai tolima dėl savo neapsakomo sudėtingumo. Ji yra kelių kubinių mylių plotą apimantis visos matematinės sistemos modelis, be to, keturmatis modelis, kadangi lygčių dauginamieji pasireiškia ir laike.
Pati paprasčiausia buvo mintis, kad mes susiduriame su kažkokia gyvojo okeano „matematine mašina”, su atitinkamu mastu sukurtu apskaičiavimų modeliu, kuris jam reikalingas dėl mums nežinomo tikslo. Tačiau šiai Fermonto hipotezei šiandien jau niekas nebepritaria. Ji buvo tikrai gundanti, bet galvoti, kad tokiomis titaniškomis erupcijomis, kurių kiekviena dalelytė priklauso nuo nuolat besikomplikuojančių didžiosios analizės formulių, gyvasis okeanas sprendžia materijos, kosmoso, būties klausimus, ilgainiui jau nebebuvo galima. Milžino gelmėje galėjai aptikti labai jau daug reiškinių, nesuderinamų su tuo iš esmės paprastu (vaikiškai naiviu, kaip nori kai kurie) reginiu.
Nestigo ir bandymų išgalvoti kokį prieinamą simetriados modelį, akivaizdžiai parodyti ją; buvo gan populiarus Averiano pavyzdys. Jis viską aiškino šitaip: įsivaizduokime senovinį Babilono klestėjimo laikų Žemės pastatą, sukurtą iš gyvos, judrios ir evoliucionuojančios substancijos; jo architektonika sklandžiai pereina daugelį fazių, įgaudama mūsų akyse graikų, romėnų statybos formas, paskui kolonos ima laibėti it nendrės, skliautai netenka svorio, pradeda lengvėti, smailėti, arkos pavirsta stačiom parabolėm, galop staigiai užlūžta. Taip atsiradusi gotika ima bręsti ir senti, pereina į vėlyvesnes formas, ligšiolinį staigiai šaunančių į viršų formų griežtumą pakeičia nesutramdomai veržlus jų išvešėjimas, mūsų akyse išsivysto pernelyg derlus barokas, ir jeigu šitaip tęsime toliau, traktuodami vis besikeičiantį mūsų tvarinį kaip paskirus gyvos būties etapus, prieisime galiausiai prie kosmodrominės epochos architektūros, podraug galbūt artėdami ir prie supratimo, kas yra simetriada.
Читать дальше
