— Taip, taip, mes tai pastebėjome, — atsakė Sartorijus. — Dabar pakalbėkim apie padarų pasirodymo motyvus…
— Visų pirma kažkaip natūraliai atsirado mintis, kad okeanas daro su mumis eksperimentą. Tačiau tai būtų veikiau… netikęs eksperimentas. Jeigu darome tyrimus, tai mokomės iš rezultatų, visų pirma iš klaidų, taigi kartodami juos, įnešame pataisas… O čia nė tokios kalbos negali būti. Tie patys padarai F pasirodo vėl… nepakoreguoti, papildomai neapginkluoti prieš mūsų… bandymus atsikratyti jais…
— Žodžiu, čia nėra funkcionuojančios kilpos su koreguojančiu atgaliniu ryšiu, kaip kad apibūdintų daktaras Snautas, — pareiškiau aš. — Ir kas iš to seka?
— Tik tas, jog kaip eksperimentas tai būtų… niekalas, visais kitais atvejais neįtikėtinas. Okeanas yra… preciziškas. Tą matome kad ir dvisluoksnėje F tvarinių konstrukcijoje. Ligi tam tikros ribos jie elgiasi taip, kaip elgtųsi… tikri… tikrieji…
Jis negalėjo išbristi.
— Originalai, — skubiai pagelbėjo Snautas.
— Taip, originalai. Bet kai situacija peržengia normalias vidutiniško… ė… originalo galimybes, tvarinio F sąmonė tarsi „išsijungia” ir jis ima veikti kitaip, nežmoniškai.
— Tai tiesa, — tariau aš, — bet šitaip mes tik sudarinėjame tų… tų tvarinių elgesio katalogą ir nieko daugiau. Tai tuščias dalykas.
— Aš taip nemanau, — užprotestavo Sartorijus.
Ūmai aš supratau, kuo jis taip mane erzino: jis ne kalbėjo, o sakė kalbą, visai kaip Instituto posėdyje. Matyt, kitaip nemokėjo.
— Čia mes susiduriame su individualybe. Okeanui ši sąvoka neegzistuoja. Taip privalo būti. Man rodosi, kolegos, kad toji mums… ė… opiausia, šokiruojanti eksperimento pusė jam visiškai išsprūsta, nes yra už jo supratimo ribų.
— Manote, kad tai nėra tyčios darbas?.. — paklausiau.
Šis tvirtinimas mane kiek suglumino, tačiau pagalvojęs sutikau, jog negalima jo nepaisyti.
— Taip. Aš netikiu jokia klasta, piktais kėslais, noru kuo skaudžiausiai užgauti… kaip tai daro kolega Snautas.
— Aš visai nepriskiriu jam jokių žmogiškų jausmų, — pirmąkart prabilo Snautas, — bet gal pasakytum, kaip tu aiškini tuos nuolatinius sugrįžimus?
— Gal jis įjungė kokį įrenginį, kuris kartoja vieną ir tą patį ciklą it patefono plokštelė, — tariau aš, slapta norėdamas, mažumėlę įgelti Sartorijui.
— Prašau jus, kolegos, — nesiblaškykime, — pareiškė sniaukrodamas daktaras. — Čia dar ne viskas, ką norėjau pasakyti. Normaliomis sąlygomis manyčiau, kad per anksti daryti netgi preliminarinį pranešimą apie savo darbų eigą, bet, atsižvelgdamas i specifinę situaciją, padarysiu išimtį. Man atrodo, kartoju, man atrodo (tuo tarpu negaliu kitaip pasakyti), jog kolegos Kelvino prielaidose esama tiesos. Turiu galvoje jo neutroninės struktūros hipotezę… Tokios sistemos mums buvo žinomos tik teoretiškai, ir mes nemanėme, kad jas galima stabilizuoti. Čia atsiranda neabejotinų šansų, nes sunaikinus jėgų lauką, kuris suteikia sistemai stabilumo…
Jau ankstėliau aš pastebėjau, kad tas tamsus daiktas, kuris dengė ekraną Sartorijaus pusėje, pasislinko: pačiame viršuje sušvito plyšelis ir pasimatė kažkoks rausvas palengva: judantis daiktas. Dabar tamsi plokštuma staiga nuslinko.
— Šalin! Šalin!!! — pasigirdo langelyje veriantis širdį Sartorijaus klyksmas. Ūmai nusvilusiame ekrane tarp besigalynėjančių su kažkuo daktaro rankų, apmautų parauktais antrankoviais, kokie vartojami laboratorijose, sutvisko auksinis panašus į diską daiktas, ir viskas užgeso, dar man nespėjus suvokti, kad tas auksinis apskritimas yra šiaudinė skrybėlė…
— Snautai? — tariau, giliai atsidusęs.
— Taip, Kelvinai, — atsakė man alsus kibernetiko balsas. Tą akimirką pajutau jam simpatiją. Ir aš tikrai nenorėjau
žinoti, kas pas jį svečiuojasi. — Šiam kartui užteks, a?
— Manau, — atsakiau aš. — Klausyk, jei galėsi, užeik apa — čion arba mano kambarin, gerai? — pasakiau greitai, kad jis nesuspėtų padėti ragelio.
— Gerai, — atsakė jis. — Tik nežinau, kada. Tuo ir baigėsi probleminė diskusija.
Vidurnakty mane pažadino šviesa. Kilstelėjau ant alkūnės, kita ranka prisidengęs akis. Harė, susisupusi paklode, sėdėjo lovagalyje, susigūžusi, plaukais apkritusiu veidu. Jos pečiai krūpčiojo. Ji be balso verkė.
— Hare!
Ji susigūžė dar labiau.
— Kas tau?.. Hare…
Atsisėdau lovoje dar ne visiškai atsikvošėjęs, palengva išsinerdamas iš košmaro, kuris kamavo mane prieš valandą. Harė drebėjo. Apkabinau ją. Ji atstūmė mane alkūne ir nusisuko.
— Mieloji.
— Nesakyk taip.
— Betgi, Hare, kas atsitiko?
Aš pamačiau jos šlapią, virpčiojantį veidą. Stambios, vaikiškos ašaros riedėjo skruostais, žibėjo smakro duobutėje, lašėjo ant paklodės.
— Tu nemyli manęs.
— Kas tau šauna į galvą!
— Girdėjau.
Pajutau, kad man stingsta veidas.
— Ką girdėjai? Nesupratai, tai buvo tik…
— Ne. Ne. Sakei, kad čia ne aš. Kad eičiau sau. Aš eičiau. Viešpatie! Eičiau, bet negaliu. Nežinau, kas yra. Norėjau ir negaliu. Esu tokia… tokia… niekšinga!
— Vaikeli!!!
Čiupau ją, stipriai prispaudžiau prie krūtinės, viskas susidrumstė, bučiavau jos rankas, šlapius ir sūrius pirštus, kartojau kažkokius pažadus, priesaikas, atsiprašinėjau, sakiau, kad tai buvo tik kvailas, bjaurus sapnas. Ji palengva nurimo, nustojo verkti. Jos akys buvo didžiulės kaip lunatikės. Jau sausos. Ji atsisuko į mane.
— Ne, — tarė ji, — nekalbėk taip, nereikia. Tu nesi man
toks pat…
— Aš ne toks pat! — išsprūdo man lyg aimana.
— Taip. Nemyli manęs. Visą laiką tai jaučiu. Tik apsimečiau, kad nepastebiu. Maniau, gal man tik taip atrodo…
Bet ne. Tu elgiesi… kitaip. Nežiūri į mane rimtai. Tai buvo sapnas, tikrai, bet tu mane sapnavai. Bjaurėjaisi. Kodėl? Kodėl?!
Puoliau prieš ją ant kelių, apkabinau kojas.
— Vaikeli…
— Nenoriu, kad taip man sakytum. Nenoriu, girdi? Aš nesu vaikas. Aš…
Ji pratrūko verkti ir sukniubo ant lovos. Aš atsistojau. Iš ventiliacijos angų, tyliai šiušendamas, dvelkė vėsus oras. Man buvo šalta. Užsimečiau maudymosi chalatą, atsisėdau ant lovos ir paliečiau jos petį.
— Hare, paklausyk. Pasakysiu tau vieną dalyką. Pasakysiu tau tiesą…
Ji pasirėmė rankomis ir palengva atsisėdo. Mačiau, kaip po plona jos kaklo oda plaka pulsas. Mano veidas vėl ėmė stingti ir buvo taip šalta, tarsi stovėčiau speige. Galvoje buvo visiška tuštuma.
— Tiesą? — tarė Harė. — Šventas žodis?
Neatsakiau iš karto, mėšlungis suspaudė man gerklę. Tai buvo mūsų sena priesaika. Ištaręs tuos žodžius, nė vienas mudviejų nedrįsdavo ne tik meluoti, bet ir nutylėti ką nors. Buvo laikas, kai mudu kamuodavom kits kitą perdėtu atvirumu, naiviai tikėdami, kad jis mus išgelbės.
— Šventas žodis, — tariau rimtai. — Hare… Ji laukė.
— Tu irgi pasikeitei. Visi keičiamės. Bet aš ne tą norėjau pasakyti. Iš tikrųjų, atrodo… kad dėl mums abiems gerai nežinomos priežasties… negali manęs palikti. Bet tai net ir gerai, nes aš irgi negaliu tavęs…
— Krisai!
Pakėliau ją, susupęs į paklodę. Šlapias nuo ašarų paklodės kampelis gulėjo man ant peties. Vaikščiojau po kambarį ir sūpavau Harę. Ji paglostė man veidą.
— Ne, tu nepasikeitė!. Tai aš, — kuždėjo ji man į ausį. — Man kažkas yra. Gal tas?
Ji žiūrėjo į juodą tuščią stačiakampį vietoj durų, kurių likučius aš išnešiau į sandėlį. „Reiks įtaisyti naujas”, — pagalvojau aš. Pasodinau Harę ant lovos.
Читать дальше
