— Na, kaip ten mano reikalai? — paklausė ji.
— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad… Geriau nė būti negali.
Aš vis žiūrėjau į ją, vėl jausdamas tas nelemtas skruzdėles ant apatinės lūpos. Kas gi atsitiko? Ką tai reiškia? Šis kūnas, pažiūrėti toks silpnas ir gležnas, o iš tikrųjų nesunaikinamas, pasirodė esąs sudėtas iš nieko? Trinktelėjau kumščiu į cilindrinį mikroskopo korpusą. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, žinojau, kad aparatūra veikia gerai. Buvau žengęs visom pakopom: ląstelės, baltyminis konglomeratas, molekulės — viskas atrodė taip, kaip tūkstantyje preparatų, kuriuos buvau matęs. Bet paskutinis žingsnis žemyn vedė niekur.
Paėmiau jai kraują iš venos ir perpyliau į matavimo cilindrą, padalinau jį porcijom ir ėmiausi analizės. Sugaišau ilgiau, negu tikėjausi, jau buvau atpratęs. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbūt…
Nulašinau koncentruotos rūgšties lašą ant raudono karoliuko. Lašas pradėjo rūkti, papilkėjo, apsitraukė nešvarių putų apnašu. Irimas. Denatūracija. Toliau, toliau! Aš ištiesiau ranką į mėgintuvėlį. Kai vėl pasižiūrėjau į lašą, stiklas vos neiškrito man iš rankos.
Po nešvarių putų sluoksneliu pačiame mėgintuvėlio dugne vėl ėmė augti tamsiai raudona masė. Rūgšties sudegintas kraujas atsistatinėjo! Tai buvo nesąmonė! To negalėjo būti!
— Krisai! — išgirdau tarsi iš labai toli. — Telefonas, Krisai!
— Kas? A, taip, ačiū.
Telefonas skambėjo jau seniai, bet aš tik dabar išgirdau. Pakėliau ragelį.
— Kelvinas.
— Snautas. Perjungiau liniją, taigi visi trys galime kalbėtis vienu metu.
— Sveikinu tamstą, daktare Kelvinai, — pasigirdo aukštas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.
Jis skambėjo taip, tarsi jo savininkas būtų žengęs ant pavojingai linguojančios pakylos — įtarus, budrus ir santūrus.
— Mano pagarba tamstai, daktare, — atsakiau aš.
Man norėjosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar šio linksmumo priežastys man pakankamai aiškios, kad galėčiau jį sau leisti. Ir iš ko man juoktis? Aš laikiau kažką rankoje: mėgintuvėlį su krauju. Krestelėjau jį. Kraujas jau buvo sukrešėjęs. Gal viskas, ką neseniai mačiau, tėra haliucinacija? Gal man tik taip pasirodė?
— Norėjau pranešti kolegoms šiokius tokius samprotavimus, susijusius su… e… fantomais, — girdėjau ir podraug negirdėjau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovėsi į mano sąmonę. Gyniausi nuo to balso, vis tebežiūrėdamas į mėgintuvėlį su sukrešėjusiu krauju.
— Pavadinkime juos padarais F, — skubiai pridūrė Snautas.
— Puiku.
Ekrano viduryje juodavo statmena linija, ženklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusėse turėjo būti mano pašnekovų veidai. Tačiau stiklas buvo tamsus ir tik siaura šviesos juostelė pagal rėmelius rodė, kad aparatūra veikia, bet ekranai kažkuo uždengti.
— Kiekvienas mūsų darė visokius bandymus… — Vėl tas pats atsargumas sniaukrojančiame balse. — Gal visų pirma pasikeistume savo žiniomis, o paskui aš galėčiau pranešti tai, ką nustačiau pats… Gal tamsta pradėkite, daktare Kelvinai…
— Aš?
Staiga pajutau Harės žvilgsnį. Padėjau mėgintuvėli ant stalo taip neatsargiai, kad jis nuriedėjo po stiklo štatyvu, ir, prisitraukęs koja aukštą trikojį, atsisėdau ant jo. Pirmu momentu norėjau atsisakyti, bet pats nustebęs, tariau:
— Gerai. Mažas pasitarimas? Puiku! Nepadariau, galima sakyti, nieko, bet kalbėti galiu. Vieną histologinį preparatą ir porą reakcijų. Mikroreakcijų. Susidariau įspūdį, kad…
Ligi to momento neturėjau supratimo, ką pasakyti. Omai
kažkas prasiveržė manyje.
— Viskas normalu, bet tai kamufliažas. Kaukė. Tai yra tam tikra prasme superkopija: reprodukcija tikslesnė už originalą. Vadinasi, ten, kur žmoguje aptinkame grūdėtumo pabaigą, struktūrinio dalomumo pabaigą, čia, panaudojus subatominę struktūra, kelias veda toliau.
— Palaukite! Kaip jūs tai suprantat? — pasiteiravo Sartorijus.
Snautas tylėjo. O gal tai jo dažnas alsavimas girdėjosi ragelyje? Harė pažvelgė mano pusėn. Aš supratau, kad susijaudinęs paskutiniuosius žodžius kone išrėkiau. Atsitokėjęs susigūžiau ant savo nepatogaus trikojo ir užsimerkiau. Kaip geriau paaiškinti?
— Galutinis konstrukcinis mūsų kūnų elementas yra atomai. Manau, kad padarai F yra sudaryti iš dalelių, mažesnių už paprastus atomus. Daug mažesnių.
— Iš mezonų?.. — pertarė Sartorijus. Jis nėmaž nenustebo.
— Ne, ne iš mezonų… Mezonus būtų galima pastebėti. Šios aparatūros dalomasis pajėgumas čia, pas mane, siekia dešimtį minus dvidešimtajame angstremo. Teisingai? Bet nieko ligi galo nematyti. Taigi ne mezonai. Gal veikiau neutrinas.
— Kaip tai įsivaizduojat? Juk neutrino konglomeratai yra nestabilūs…
— Nežinau. Aš ne fizikas. Galimas daiktas, kad juose stabilizuojasi koks jėgų laukas. Čia aš nenusimanau. Šiaip ar taip, struktūrą sudaro apie dešimt tūkstančių kartų mažesnės už atomus dalelės. Bet čia dar ne viskas! Jeigu baltymų molekulės ir ląstelės būtų sudarytos betarpiškai iš tų,mikroatomų”, tai jos turėtų būti atitinkamai mažesnės. Taip pat ir kraujo kūneliai, ir fermentai. Bet taip nėra. Iš to seka, kad visi baltymai, ląstelės, ląstelių branduoliai tėra kaukė! Tikroji struktūra, atsakinga už „svečio” funkcionavimą, slypi giliau.
— Betgi Kelvinai! — kone suriko Snautas.
Aš išsigandęs nutilau. Pasakiau „svečio”?! Taip, tačiau Harė neišgirdo. Beje, ji visvien nebūtų supratusi. Žiūrėjo pro langą, parėmusi galvą rankomis, jos švelnus taisyklingas profilis išsiskyrė purpurinės žaros fone. Ragelis tylėjo. Girdėjau tik tolimą kvėpavimą.
— Čia esama tiesos, — sumurmėjo Snautas.
— Taip, gali būti, — pridūrė Sartorijus. — Tik iškyla viena kliūtis — okeanas susideda ne iš tų hipotezinių Kelvino dalelių. Jis susideda iš paprastų.
— Bet gal jis sugeba sintezuoti ir tokias, — pareiškiau aš. Omai pajutau apatiją. Šis pokalbis nebuvo netgi juokingas. Jis buvo nereikalingas.
— Bet tai paaiškintų jų nepaprastą atsparumą, — subambėjo Snautas. — Ir regeneracijos tempą. Gal ten, gilumoje, net esama energijos šaltinio, juk jiems nereikia valgyti…
— Prašau žodžio, — atsiliepė Sartorijus.
Jis buvo nepakenčiamas! Kad bent jau nenukryptų nuo savo pasirinkto vaidmens!
— Aš noriu pakalbėti apie motyvus. Padarų F atsiradimo motyvus. Aš iškelčiau klausimą: kas yra padarai F? Tai nėra nei žmonės, nei tam tikrų žmonių kopijos, o tik materializuotos projekcijos to, kas slypi mūsų smegenyse apie tąjį žmogų.
Jo apibrėžimo taiklumas apstulbino mane. Tas Sartorijus, kad ir antipatiškas, vis dėlto nėra kvailas.
— Teisingai, — įsiterpiau aš.— Tai net paaiškina, kodėl pasirodo tokie, o ne kitokie žmo… padarai. Buvo atrinkti patys patvariausi atminties pėdsakai, labiausiai izoliuoti nuo visų kitų, nors, aišku, nė vienas toks pėdsakas negali būti visiškai atsiribojęs, ir „kopijuojant” jį buvo ar galėjo būti užgriebti kitų atsitiktinai netoliese pasitaikiusių pėdsakų likučiai, ir todėl ateivis kartais pasirodo daugiau žinantis, negu kad galėtų žinoti autentiškas asmuo, kurio pakartojimas jis turėtų būti…
— Kelvinai! — vėl šūktelėjo Snautas.
Nustebau, kad tik jisai sudrausdavo mane už neatsargius žodžius. Sartorijus, atrodo, jų nebijojo. Ar tai reiškė, kad jo „svečias” iš prigimties yra ne toks sumanus, kaip Snauto?
Akimirką įsivaizdavau kažkokį neužaugą kretiną, kuris dabar yra pas mokslininką daktarą Sartorijų.
Читать дальше
