Sudėtingesnė, keistesnė ir kelianti smarkiausią žiūrinčiojo pasipriešinimą (aišku, instinktyvų) forma yra mimoidai. Galima neperdedant pasakyti, kad Gezė pamilo juos ir jų tyrinėjimui, aprašinėjimui bei esmės aiškinimui atsidavė iki galo. Pavadinimu jis stengėsi perteikti tai, kas juose yra labiausiai įsidėmėtina žmogui: tam tikrą polinkį sekti juos supančias formas, visvien, ar jos būtų arti, ar toli.
Vieną dieną giliai po okeano paviršiumi pradeda tamsėti plokščias platus ratas apspurusiais pakraščiais ir tarsi derva aplietu paviršium. Po keliolikos valandų jis ima plaišioti, vis labiau skaidosi ir podraug veržiasi aukštyn, į paviršių. Stebėtojas galėtų prisiekti, kad po juo vyksta arši kova, kadangi iš visų pusių lekia it kokios perkreiptos lūpos, it gyvi raumenuoti užsiveriantys krateriai, nesibaigiančios virtinės žiedinių bangų virsta ant išskydusios gilumoje juodos svirduliuojančios pamėklės ir, stojusios piestu, griūva žemyn. Kiekvieną tokį šimtų tūkstančių tonų plazmos garmėjimą lydi kelias sekundes trunkantis lipnus, norėtųsi pasakyti, čiaukšnojantis trenksmas. Čia viskas vyksta gigantišku mastu. Tamsi pabaisa nustumiama gilumon, kiekvienas sekantis smūgis tarsi suploja ją ir suskaldo, nuo pavienių plakų, nukarusių it šlapi sparnai, atsiskiria pailgos kekės, jos susiaurėja ir pavirsta nelyginant ilgais karolių vėriniais, susilydo ir plaukia į viršų, tempdamos paskui save tarytum priaugusį prie jų suskaidytą embrioną. O tuo tarpu iš viršaus be paliovos į vis labiau gilėjančią įdubą krinta nauji bangų žiedai. Toksai žaidimas trunka kartais dieną, kartais mėnesį. Kitą kartą tuo viskas ir baigiasi. Sąžiningasis Gezė pavadino šį variantą „neišnešiotu mimoidu”, tarsi būtų tikrai žinojęs, kad galutinis kiekvienos tokios kataklizmos tikslas yra „subrendęs mimoidas”, atseit, toji polipo formos šviesių ataugų kolonija (paprastai didesnė už miestą Žemėje), kurios paskirtis yra pamėgdžioti aplinkos formas… Aišku, tuoj atsirado ir kitas soliarininkas, pavarde Ivensas, kuris pripažino šią paskutinę fazę degeneracine, išsigimimu, mirimu, o aibę sukurtų formų — akivaizdžiai pasireiškusiu atsiskyrusių dalių išsivadavimu iš „motinos” valdžios.
Tačiau Gezė, kuris, aprašinėdamas visus kitus Soliario darinius, yra atsargus it skruzdė, ropojanti užšalusiu kriokliu, ir niekad nenukrypsta nuo vienodos, sausos frazės, šiuo atveju taip buvo įsitikinęs savo teisumu, kad net sistematizavo atskiras mimoido formavimosi fazes pagal didėjančio tobulumo laipsnį.
Iš aukštai stebimas mimoidas atrodo panašus į miestą, tačiau tai yra iliuzija, kurią sukelia kokios nors analogijos su mums pažįstamais reiškiniais ieškojimas. Kai dangus būna giedras, visas daugiaaukštes ataugas ir jų viršutines pakopas gaubia įšilusio oro sluoksnis, ir tada atrodo, kad visos ir taip jau sunkiai apibrėžiamos formos siūbuoja bei linguoja. Pirmasis slenkantis žydryne debesis (sakau taip iš papratimo, nes toji „žydrynė” būna ruda raudonąją dieną ir akinamai balta žydrąją dieną) tuojau pat sukelia reakciją. Prasideda staigus skaidymasis. Į viršų išmetama kone visiškai atsiskyrusi nuo pamato tąsi išsipūtusi panaši į kalafiorą plėvė, kuri beregint ima blykšti ir po kelių minučių kuo tiksliausiai imituoja kamuolinį debesį. Tas milžiniškas darinys meta raudonoką šešėlį, vienos mimoidų viršūnės užleidžia vietą kitoms, šis judėjimas visad vyksta priešinga tikrųjų debesų judėjimo kryptim. Manau, jog Gezė būtų leidęs nukirsti sau ranką, kad galėtų sužinoti, kodėl taip dedasi. Bet tokie „vieniši” mimoido produktai yra niekas, palyginus su gaivalinga veikla, kokią jis parodo „suerzintas” formų ir daiktų, kurie atsiranda virš jo ateivių iš Žemės valia.
Atkuriama viskas, kas yra ne toliau kaip už aštuonių—devynių mylių. Dažniausiai mimoidas produkuoja padidintus atvaizdus, kartais sudarkydamas juos ir paversdamas karikatūromis ar groteskiškai supaprastindamas, ypač mašinas. Aišku, medžiaga visad būna ta pati greit blykštanti masė. Išmesta į viršų, ji, užuot nukritusi, pakimba ore, sujungta lengvai plyštančiom bambagyslėm su pamatu, kuriuo slenka iš lėto ir, susitraukdama, trumpėdama arba išsipūsdama, plastiškai formuojasi įmantriausiomis konstrukcijomis. Lėktuvą, santvarą ar stiebą mimoidas sukuria vienodai greit. Jis nereaguoja tik į pačius žmones, tikriau tariant, į jokias gyvas būtybes, taip pat ir į augalus, nes ir juos nenuilstami tyrinėtojai atgabeno į Soliarį eksperimentiniais tikslais. O manekenas, lėlė, šuns ar medžio statulėlė, išskaptuota iš bet kokios medžiagos, būna tučtuojau nukopijuojami.
Ta proga, reikia, deja, pasakyti, kad tas mimoido „paklusnumas” tyrinėtojų norams kartais prapuola. Ir labiausiai subrendęs mimoidas turi tokių „tingių dienų”, kada pulsuoja tik labai iš lėto. Beje, tas pulsavimas visiškai nepastebimas akiai, jo ritmas, atskira „pulso” fazė trunka virš dviejų valandų ir reikia specialaus filmavimo, kad tas pulsavimas būtų užfiksuotas.
Tokiais periodais mimoidą, ypač seną, labai lengva aplankyti, nes tiek panarintas į okeaną atsparinis diskas, tiek ir virš jo iškilusios formos teikia pakankamai tvirtą atramą kojai. Galima, aišku, pabuvoti mimoido gelmėse ir jo „darbo” dienomis, bet tada matomumas lygus nuliui, kadangi išpampusios formas kopijuojančios masės ataugos be paliovos beria purią balzganą it smulkus sniegas koloidinę suspensiją, paliekančią nuosėdas. Beje, tų formų net neįmanoma iš arti aprėpti dėl milžiniško sulig kalnais dydžio. Be to, „dirbančio” mimoido pamatas pasidaro klampus nuo koloidinio sniego, kuris tik po keliolikos valandų pavirsta kieta keliskart lengvesne už pemzą pluta. Pagaliau be reikalingų prietaisų galima lengvai paklysti tarp didžiulių konstrukcijų, panašių lyg į persimetusias kolonas, lyg į pusiau skystus geizerius, gali paklysti netgi skaisčiai šviečiant saulei, kadangi jos spinduliai nepajėgia pramušti suspensijos dangos, kurią „pseudoeksplozijos” be paliovos išmeta į atmosferą.
Mimoido stebėjimas laimingosiomis dienomis (tiksliau tariant, tai yra laimingosios virš jo esančio tyrinėtojo dienos), gali būti neišdildomų įspūdžių šaltinis. Mimoidas turi savo „kūrybinių skrydžių”, kai prasideda kažkokia priešgamtiška hiperprodukcija. Tada jis kuria arba savus išorinių formų variantus, arba jų komplikuotus atvaizdus, arba net „formalius tęsinius”, ir gali šitaip žaisti valandų valandas, didžiam dailininko abstrakcionisto džiaugsmui ir didžiam sielvartui mokslininko, kuris veltui stengiasi bent kiek suprasti vykstančius procesus. Kartais mimoido veikloje pasireiškia tiesiog vaikiško primityvumo bruožų, kartais pasitaiko „barokinių nukrypimų”, tada viskas, ką jis kuria, yra paženklinta paaštrėjusios dramblialigės. Ypač dažnai seni mimoidai kuria figūras, galinčias sukelti nuoširdų juoką. Aš, tiesą sakant, niekad iš jų nesijuokiau, mane per daug šokiruoja reginio paslaptingumas.
Suprantama, kad pirmaisiais tyrinėjimų metais mokslininkai įniko į mimoidus, laikydami juos išsvajotais Soliario okeano centrais, vietomis, kur įvyks trokštamas dviejų civilizacijų kontaktas. Tačiau labai greit paaiškėjo, kad apie jokį kontaktą negali būti nė kalbos, nes viskas prasideda ir baigiasi formų imitavimu, kuris niekur toliau nebeveda.
Tyrinėtojai savo beviltiškuose ieškojimuose tolydžio grįždavo prie antropomorfizmo — ar zoomorfizmo, kuris gyvojo okeano tvariniuose matė „jutimo organus” ar net „galūnes”; tam tikrą laiką tokie mokslininkai, kaip Martensas ir Ekonajus, manė, kad tai ir bus Gezės „stuburainiai” ir „greituoliai”. Tačiau laikyti „galūnėmis” šiuos gyvojo okeano protuberantus, kartais išmetamus į atmosferą ligi dviejų mylių aukščio, būtų tiek pat pagrindo, kiek laikyti žemės drebėjimą jos plutos „gimnastika”.
Читать дальше
