Stanislavas Lemas - Soliaris

Iš lenkų kalbos vertė Giedrė Juodvalkytė

VILNIUS 1978

Stanislaw Lem SOLARIS Wydawnictwo Literackie, Krakow, 1968

Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga”, 1978

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus.

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.

— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.

— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Nesuspėjus man atsakyti, kažkas džergžtelėjo viršuje, ir kapsulė suvirpėjo. Nejučia įtempiau raumenis, tačiau jau nieko nebeįvyko.

— Kada startas? — paklausiau ir išgirdau čežėjimą, tarsi smulkučiai smėlio grūdeliai būtų birę ant membranos.

— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.

Nespėjus kaip reikiant susivokti, prieš pat mano veidą atsivėrė platus plyšys, pro kurį išvydau žvaigždes. Veltui bandžiau surasti Vandenio alfą, kurios link nuskrido „Prometėjas”. Ši Galaktikos zona buvo man nežinoma, nepažinojau nė vieno žvaigždyno. Už siauro langelio mirguliavo žėrinčios dulkės. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji žvaigždė. Nepastebėjau šito. Žvaigždės tik ėmė silpnėti ir išnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pastėręs, apdėtas pneumatinėmis pagalvėmis, galėjau žiūrėti tik prieš save. Vis dar nebuvo horizonto. Aš skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamaži iš pasalų tvindė mano kūną karštis. Lauke kažkas tyliai, šaižiai sučerškė lyg metalui brūkštelėjus per šlapią stiklą. Jei ne skaičiai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebūčiau numanęs, kaip smarkiai krintu. Žvaigždžių jau nebebuvo. Stebėjimo langelį užliejo ruda šviesa. Girdėjau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai degė, sprandu jutau šaltą kondicionieriaus dvelksmą. Gailėjausi, kad nepasisekė pamatyti „Prometėjo”— kai automatai atidarė stebimąjį langelį, jis jau tikriausiai buvo už matomumo ribos.

Kapsulė suvirpėjo kartą, kitą, paskui ėmė vibruoti, šis nepakenčiamas virpulys perėjo per visas izoliacines plėveles, pripučiamas pagalves ir giliai įsismelkė į mano kūną. Žalsvas indikatoriaus kontūras išskydo. Aš nejutau baimės. Atskridau iš taip toli ne tam, kad žūčiau, pasiekęs tikslą.

— Stotis Soliaris, — ištariau. — Stotis Soliaris, stotis Soliaris! Darykite ką nors. Man rodos, aš netenku stabilizacijos. Stotis Soliaris, priimkite.

Ir vėl pražiopsojau svarbų planetos pasirodymo momentą. Ji plytėjo milžiniška, plokščia; pagal ruožų dydį jos paviršiuje susiorientavau, kad esu dar toli. Tikriau tariant, aukštai, nes jau buvau praskriejęs tą neregimą ribą, kai nuotolis nuo dangaus kūno tampa aukščiu. Kritau. Vis kritau. Jutau tai dabar net užsimerkęs. Tučtuojau atsimerkiau, nes norėjau kuo daugiausiai matyti.

Palaukiau keliasdešimt sekundžių tyloje ir dar kartą iššaukiau Stotį. Ir vėl nesulaukiau atsakymo. Ausinėse salvėmis kartojosi atmosferinių išlydžių traškėjimas. Juos lydėjo ūžesys, toks gilus ir žemas, tarytum pačios planetos balsas. Oranžinis dangus stebėjimo langelyje apsitraukė lyg ūku. Stiklas patamsėjo. Instinktyviai susiriečiau kiek leido pneumatiniai tvarsčiai, bet jau kitą sekundę supratau, jog tai debesys. Jų lavina nuskriejo aukštyn it vėjo nupūsta. Aš sklandžiau čia saulėje, čia šešėlyje. Kapsulė sukosi aplink vertikalią ašį, ir milžiniškas tarsi išbrinkęs saulės rutulys ritmingai praplaukdavo pro mano veidą, pasirodydamas kairėje pusėje ir nuslinkdamas į dešinę. Staiga pro ūžesį ir traškesius tiesiai į ausį ėmė kalbėti tolimas balsas:

— Stotis Soliaris ateiviui, Stotis Soliaris ateiviui. Viskas tvarkoje. Ateivis Stoties kontrolėje. Stotis Soliaris ateiviui — ruoštis nusileidimui nulio momentu, kartoju, ruoštis nusileidimui nulio momentu. Dėmesio, pradedu. Du šimtai penkiasdešimt, du šimtai keturiasdešimt devyni, du šimtai keturiasdešimt aštuoni…

Paskirus žodžius skyrė trumpi viauktelėjimai, vadinasi, kalbėjo ne žmogus. Tai buvo vis dėlto keista. Normaliai visi kas gyvas bėga į nutūpimo aikštelę, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai iš Žemės. Tačiau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didžiulis ratas, kurį brėžė aplink mane saulė, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsulė pasviro į kitą pusę. Siūravau it didžiulės švytuoklės svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stūksančiame lyg siena planetos paviršiuje, išraižytame murzinai violetinių ir juosvų juostų, išvydau smulkučius šachmatiškai išsidėsčiusius baltus ir žalius taškelius — orientacinį Stoties ženklą. Tuo pat metu kažkas pokštelėjęs atsiplėšė nuo kapsulės viršaus — ilgas žiedinio parašiuto perkaklis, kuris garsiai sučežėjo; šiame garse buvo kažkas neapsakomai žemiška — pirmas po tiekos mėnesių tikro vėjo ošimas.

Viskas vyko labai greitai. Ligšiol težinojau, jog krintu. Dabar išvydau tai. Baltai žalias šachmatų laukas sparčiai didėjo. Jau mačiau, kad jis yra išpieštas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgančio korpuso su kyšančiomis šonuose radarinių indikatorių adatomis, su tamsių langų kiaurymių eilėmis, mačiau, kad šis metalinis kolosas ne guli planetos paviršiuje, o kabo virš jos, vilkdamas juodu it rašalas fonu savo šešėlį — elipsinę dar tamsesnę dėmę. Drauge išvydau palengva vilnijančias violetinio atspalvio okeano bangas. Ūmai debesys, užsitvieskę pakraščiuose akinančiu purpuru, nuplaukė aukštyn, dangus tarp jų plytėjo tolimas ir plokščias, rusvai oranžinis, ir viskas išskydo: įkritau į sūkurį. Nespėjus man atsiliepti, trumpas stuktelėjimas grąžino kapsulę į vertikalią padėtį, stebėjimo langelyje gyvsidabrio šviesa sutvisko banguojantis ligi pat padūmavusio horizonto okeanas, virpantys parašiuto trosai ir žiedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vėjo genami, virš bangų, o kapsulė lengvai susiūbavo tuo ypatingu, sulėtintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jėgų lauke, ir nusileido žemyn. Paskutinis dalykas, kurį suspėjau pamatyti, buvo grotelinės aviacinės katapultos ir du gal per keletą aukštų iškilę ažūrinių radijo teleskopų veidrodžiai. Kažkas sustabdė kapsulę, šaižiai sudžeržgė plienas, smarkiai atsitrenkęs į plieną, kažkas atsivėrė po manim ir, pratisai supūkšnojęs, metalinis kevalas, kuriame lindėjau išsitiesęs, baigė savo ilgą kelionę.

— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutūpimas baigtas. Viskas, — išgirdau negyvą kontrolinio automato balsą.

Abiem rankom (krūtinę kažkas neaiškiai slėgė, o vidurius jutau it nemalonų svorį) įsitvėriau rankenų prieš pat pečius ir išjungiau kontaktus. Sušvito žalias užrašas ŽEMĖ ir kapsulės siena atsivėrė; pneumatinis guolis lengvai stumtelėjo mane į nugarą, ir, kad nepargriūčiau, turėjau žengti žingsnį pirmyn.