Taigi fizikai, o ne biologai pasiūlė paradoksalią formuluotę „plazminė mašina”, turėdami galvoj tvarinį, mūsų supratimu gal ir be gyvybės, tačiau gebantį tikslingai veikti, iškart pridurkim, astronominiu mastu.
Šiame ginče, kuris it sūkurys įtraukė per savaitę visus žymiausius autoritetus, Gamovo—Šeplio doktrina susvyravo pirmąkart per aštuoniasdešimt metų.
Kurį laiką buvo mėginama ginti ją tvirtinant, kad okeanas neturi nieko bendro su gyvybe, jis netgi nesąs para ar prieš — biologinis tvarinys, o tiktai geologinė formacija, tikriausiai nepaprasta, bet tegebanti stabilizuoti Soliario orbitą svorio jėgos kaitaliojimuisi. Čia buvo remiamasi Le Šatelje dėsniu. Kaip atkirtis tam konservatyvizmui radosi kitų hipotezių, pavyzdžiui, viena iš geriausiai išgvildentų Čivita — Vito hipotezė, kuri skelbė, kad okeanas yra dialektinio išsivystymo pasėka: nuo savo pirmykščio pavidalo, nuo prookeano, silpnai reaguojančių cheminių medžiagų skiedinio, veikiamas išorinių sąlygų (atseit, jo egzistencijai gresiančių orbitos pasikeitimų), pralenkdamas visas žemiškas išsivystymo pakopas, taigi, išvengęs vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų atsiradimo, augalų ir gyvulių evoliucijos, nervų sistemos ir smegenų išsivystymo, jis sugebėjo iškart peršokti į „homeostatinio okeano” stadiją. Kitaip tariant, jis ne prisitaikė kaip žemės organizmai per šimtus milijonų metų prie aplinkos sąlygų, kad tik po tokio milžiniško laiko tarpo duotų pradžią protingai rasei, o išsyk pasidarė aplinkos šeimininku.
Tai buvo itin originalu, nors niekas nežinojo, kaip tąsūs drebučiai gali stabilizuoti dangaus kūno orbitą. Jau seniai buvo žinomi gravitoriai — įrenginiai, sukuriantys dirbtinius jėgos ir gravitacijos laukus, bet niekas net neįsivaizdavo, kaip amorfinė košė gali pasiekti rezultatą, kuris gravitoriuose gaunamas, per sudėtingas branduolines reakcijas ir milžiniškoje temperatūroje. Laikraščiuose, kurie tada mirgėjo pačiais neišrankiausiais prasimanymais „Soliario paslapties” tema, dominančiais, skaitytojus ir piktinančiais mokslininkus, nestigo ir tokių tvirtinimų, jog okeanas esąs… tolimas elektrinių Žemės ungurių giminaitis.
Kai šią mįslę pasisekė bent tam tikru mastu įminti, paaiškėjo, kaip paskui dažnai atsitikdavo su Soliariu, kad, ją įminus, atsirado kita, rasi, dar labiau stebinanti.
Tyrimai parodė, kad okeanas anaiptol neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius (tatai, beje, būtų negalimas daiktas), bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką, ir tai, beje, sukelia laiko matavimo nukrypimus viename ir tame pačiame Soliario meridiane. Taigi okeanas ne tik žinojo, bet ir sugebėjo išnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einšteino— Bovi teorijos išvadas.
Kai tai buvo paskelbta, mokslo pasaulyje kilo viena smarkiausių mūsų šimtmečio audrų. Rimčiausios visų pripažintos teisingomis teorijos subyrėjo į dulkes, mokslinėje literatūroje pasirodė eretiškiausių straipsnių, o alternatyva „genialusis okeanas” ar „gravitaciniai drebučiai” uždegė visų protus.
Visa tai dėjosi keliolika metų prieš mano gimimą. Kai ėjau į mokyklą, Soliarį dėl vėliau pažintų faktų visi laikė planeta, kurioje esama gyvybės, bet teturinčia vieną gyventoją…
Antrasis Hjudžeso ir Eglio tomas, kurį beveik nesąmoningai sklaidžiau, prasidėjo originaliai sugalvota, tačiau ir juokinga sistematika. Klasifikacinėje lentelėje buvo pažymėta paeiliui: tipas — Politerija, būrys — Sincitalija, klasė — Metamorfa.
Sakytum, būtų buvę žinoma dievaižin kiek tų rūšių egzempliorių, o iš tikrųjų buvo tik vienas, tiesa, sveriantis septyniolika bilijonų tonų.
Pro pirštus slydo spalvotos diagramos, margi brėžiniai, analizės ir spektrogramos, vaizduojančios pagrindinių pasikeitimų tipą bei tempą ir jų chemines reakcijas. Juo labiau gilinausi į apšepusį tomą, juo daugiau matematikos formulių mačiau kreidiniuose puslapiuose. Galėjai pagalvoti, kad mes jau viską žinome apie Metamorfa klasės atstovą, kuris gulėjo, apgaubtas keturvalandinės nakties tamsos, keli šimtai metrų po plieniniu Stoties dugnu.
O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomonės, ar tai yra „būtybė”, nesvarstant, ar galima pavadinti okeaną protingu.
Trinktelėjau sunkų tomą į lentyną ir pasiėmiau kitą. Jis buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta santraukai protokolų visų tų nesuskaičiuojamų eksperimentų, kurių tikslas buvo užmegzti kontaktą su okeanu. Tasai kontakto užmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigiančių anekdotų, pašaipų, sąmojų šaltinis mano studijų metais. Viduramžių scholastika atrodė aiški, tikrove trykštanti disciplina, palyginus su tomis džiunglėmis, į kurias nuklydo ši problema. Antrąją, kone tūkstančio trijų šimtų puslapių tomo dalį sudarė tik bibliografija. Pati literatūra tikriausiai nebūtų sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sėdėjau.
Pirmieji bandymai užmegzti kontaktą buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais, transformuojančiais impulsus, siunčiamus į abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo šių aparatų konstravime. Bet viskas vyko visiškoje tamsoje. Ką reiškia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos į jį paneriamu įrenginių elementus, dėl to užrašytieji impulsų ritmai keitėsi, registravimo aparatai fiksavo daugybę signalų, panašių į kažkokių milžiniškų aukštesnės analizės apskaičiavimų nuotrupas. Bet ką tas viskas reiškė? Gal tie signalai rodė laikiną susijaudinusio okeano būseną? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milžiniškų tvarinių atsiradimą kažkur per tūkstančius mylių nuo tyrinėtojų? Gal amžinų to okeano tiesų atspindžiai, išversti į nežinomą elektroninę kalbą? Gal jo meno kūriniai? Kas galėjo tai žinoti, jeigu nepasisekė gauti dukart vienodos reakcijos į tuos pačius signalus. Jeigu vienąkart atsakymas būdavo pliūpsnis impulsų, kone sprogdinančių aparatus, o kitąkart — visiška tyla? Jeigu nė vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti?
Vis rodėsi, kad esame per žingsnį nuo iššifravimo to be paliovos didėjančio problemų srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektroninės smegenys, gebančios taip apdoroti informaciją, kaip ligšiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų. Okeanas — elektrinių, magnetinių, gravitacinių impulsų šaltinis — tarsi kalbėjo matematine kalba; kai kurias jo elektrinių išlydžių grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis pačiais abstrakčiausiais žemiškos analizės metodais — aibių teorija; pasisekė išskirti homologus struktūrų, žinomų iš to fizikos skyriaus, kuris tyrinėja energijos ir materijos, galutinių ir begalinių dydžių, dalių ir laukų tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti išvadą, kad prieš juos — mąstanti pabaisa, kažkas panašaus į begaliniai išsiplėtojusias nuklojusias visą planetą protoplazmines jūras — smegenis, kurios gaišta laiką nepaprasto užmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esmę, o viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse.
Šitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laikė žmogaus sugebėjimų nuvertinimu, keliaklupsčiavimu prieš tai, ko dar nesuprantame, bet ką galime suprasti, kaip atgaivinimą senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus” (Nežinome ir nežinosime (lot.). Kiti tarė, jog tai tėra žalingi ir tušti prasimanymai, kad šiose matematikų hipotezėse reiškiasi mūsų laikų mitologija, matanti milžiniškose smegenyse — visvien ar elektroninėse ar plazminėse — aukščiausią egzistencijos tikslą — būties suvestinę.
Читать дальше
