Stovėjau kambario vidury prie stalo. Kvėpuoti paliko lengviau, jaučiau, kaip vėsta kaktą išmušęs prakaitas. Apie ką aš ką tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau jų nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susidūriau — per atstumą — priklausė raketodromo tarnybai. O kiti?..
Pažvelgiau į laikrodį. Metas eiti pas Snautą.
Išėjau. Koridorių gan silpnai apšvietė šviestuvai palubėje. Praėjau pro dvejas duris, ir priėjau prie tų, ant kurių buvo Gibariano pavardė. Ilgai stovėjau prieš jas. Stotyje viešpatavo tyla. Paspaudžiau rankeną. Tiesą sakant, neketinau ten įeiti. Bet rankena nusileido žemyn, durys prasivėrė per colį, plyšys duryse akimirką buvo juodas, paskui kambaryje plykstelėjo šviesa. Dabar mane butų galėjęs pastebėti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai peržengiau slenkstį, be garso, stipriai uždariau duris ir staigiai atsisukau.
Stovėjau kone liesdamas pečiais duris. Kambarys buvo didesnis už manąjį, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uždengtu smulkiom melsvom ir rausvom gėlytėm išmarginta užuolaida, be abejonės atsivežta iš Žemės, nepriklausančia Stoties turtui. Pasieniais stovėjo bibliotekinės lentynos ir spintelės, nudažytos labai šviesiai žalia sidabru žvilgančia emale. Iš jų buvo viskas išversta ant grindų ir kūpsojo šūsnim tarp staliukų ir fotelių. Prieš pat mane riogsojo apvirtę du žingsniuojantys staliukai, įsibedę į stirtas laikraščių, išbirusių iš perplyšusių aplankų. Atsiskleidusios išdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysčiais iš sudužusių kolbų ir butelių su prisvidintais kamščiais ir tokiom storom sienom, kad man atrodė, jog krisdami net ir iš didelio aukščio jie nebūtų galėję subyrėti. Palangėj gulėjo apverstas rašomasis stalas su sudužusia darbo lempa ant ištraukiamo kronšteino, šalia — taburetė, dvi jos kojos buvo įsibedusios į pusiau ištrauktus stalčius. Grindys sėte nusėtos kortelėm, prirašytais lapais, popieriais. Pažinau Gibariano rašysena ir pasilenkiau prie jų. Imdamas lapus, pastebėjau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas šešėlis, kaip ligšiol, o du.
Atsisukau. Rausva užuolaida liepsnojo tarsi padegta iš viršaus, aiškus skaudžios žydrios šviesos ruožas staigiai plito. Atitraukiau užuolaidą — į akis plieskė milžiniško gaisro liepsna. Jis buvo apėmęs trečdalį horizonto. Tiršti, ilgi, klaikiai ištįsę šešėliai bėgo bangų daubomis link Stoties. Tai buvo saulėtekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valandą trukusios nakties danguje patekėdavo antra, žydra planetos saulė.
Automatinis jungiklis užgesino šviesas palubėj, ir aš grįžau prie paliktų popierių. Aptikau glaustą aprašymą bandymo, kuris turėjo įvykti prieš tris savaites. Gibarianas ketino apšvitinti plazmą labai intensyviais rentgeno spinduliais. Iš teksto supratau, kad planas skirtas Sartorijui, kuris turėjo pravesti eksperimentą — mano rankoj buvo kopija. Balti popieriaus lapai pradėjo man skaudinti akis. Nauja diena skyrėsi nuo vakarykščios. Po oranžiniu vėstančios saulės dangumi juodą it rašalas su kruvinais atspindžiais okeaną kone visad būdavo užklojęs murzinai rausvas rūkas, sulydantis į vieną visumą debesis ir bangas; dabar visa tai išnyko. Šviesa, net perfiltruota per rausvą užuolaidos audinį, liepsnojo it stiprios kvarco lempos degiklis. Mano įdegusios rankos atrodė joje kone pilkos. Visas kambarys pasikeitė, viskas, kas turėjo raudoną atspalvį, nurudo ir išblėso, pasidarė kepenų spalvos, o baltų, žalių ir geltonų daiktų spalvos taip išryškėjo, kad, rodėsi, tviskėte tviska. Prisimerkęs pažvelgiau pro užuolaidos plyšį: dangus plytėjo it balta ugnies jūra, po juo virpėjo ir ribuliavo lyg koks išlydytas metalas. Stipriai užmerkiau akis, po vokais suraibuliavo raudoni ratai. Ant prausyklos lentynėlės (jos kraštas buvo suskaldytas) apčiuopom susiradau tamsius akinius, uždengiančius kone pusę veido, ir užsidėjau juos. Lango užuolaida dabar tviskėjo it natrio liepsna. Vėl galėjau skaityti; ėmiau nuo žemės lapus ir dėjau juos ant vienintelio neapversto stalelio. Dalies teksto trūko.
Tai buvo jau atliktų tyrinėjimų protokolai. Iš jų sužinojau, kad okeanas buvo keturias dienas švitinamas punkte, esančiame per tūkstantį keturis šimtus mylių į pietvakarius nuo dabartinės stoties vietos. Tai mane nustebino, kadangi SNO konvencija uždraudė naudoti rentgeno spindulius dėl jų pražūtingo veikimo, ir aš buvau tikras, kad niekas nesikreipė į Žemę gauti leidimo šiems eksperimentams.
Vienu metu, kilstelėjęs galvą, išvydau pravertų spintos durų veidrodyje savo atvaizdą, mirtinai išblyškusį veidą su juodais akiniais. Nenatūraliai atrodė kambarys, nutviekstas baltos ir žydros šviesos, bet po kelių minučių kažkas pratisai sugirgždėjo ir iš vidaus ant langų nusileido hermetiški vožtuvai. Kambary pasidarė tamsu, paskui užsižiebė dirbtinė kažkokia keistai blyški šviesa. Darėsi vis šilčiau, nors šaldomieji stoties aparatai veikė visu pajėgumu, kondicionieriai įtemptai šnypštė. Ir visvien darėsi vis karščiau. Staiga išgirdau žingsnius. Kažkas ėjo koridorium. Dviem negirdimais šuoliais atsidūriau prie durų. Žingsniai sulėtėjo ir nuščiuvo. Tas, kuris ėjo, prie durų sustojo. Rankena pamažu nulinko. Negalvodamas instinktyviai griebiau ją iš savo pusės ir prilaikiau. Spaudimas nestiprėjo, bet ir nesilpnėjo. Tas, anoje pusėje, elgėsi taip pat tyliai, kaip ir aš, tarsi netyčia užkluptas. Gerą valandėlę abudu laikėme rankeną. Paskui aš pajutau, kad tas už durų rankeną atleido, ir išgirdau lengvą šnaresį — nuėjo. Pastovėjau dar klausydamasis, tačiau buvo tylu.
Paskubom sulanksčiau keturlinkai ir įsidėjau kišenėn Gibariano užrašus. Atsargiai priėjau prie spintos ir pažvelgiau vidun. Kombinezonai ir drabužiai buvo suglamžyti ir sugrūsti į vieną kampą tarytum spintoje kas būtų slėpęsis. Iš po popierių krūvos, suverstos spintos apačioje, kyšojo voko kampelis. Paėmiau jį. Laiškas buvo adresuotas man. Man ūmai išdžiūvo gerklė. Verste prisiverčiau atplėšti voką ir išimti iš jo mažą kortelę.
Gibarianas buvo užrašęs savo aiškia, nepaprastai smulkia rašysena.
Ann. Solar. Vol. 1. Anex, taip pat: Vot. Separat. Mesendžerio byl. F., Ravincerio „Mažasis apokrifas”.
Ir viskas, daugiau nė žodžio. Matyt, rašyta paskubom. Ar tai buvo kokia svarbi žinia? Kada jis parašė? Reikia kuo skubiausiai eiti į biblioteką. Priedas prie pirmojo Soliario metraščio man buvo žinomas, tikriau tariant, žinojau, kad jis yra, bet niekada nebuvau matęs, jis turėjo grynai istorinę vertę. O nei apie Ravincerį, nei apie jo „Mažąjį apokrifą” niekad nebuvau girdėjęs.
Ką daryti?
Jau vėlavau ketvirtį valandos. Priėjęs prie durų, dar sykį apžvelgiau visą kambarį ir tik dabar pastebėjau statmenai pritvirtintą prie sienos sudedamą lovą. Ją buvo užstojęs išskleistas Soliario žemėlapis. Už žemėlapio kažkas kabojo. Tai buvo kišeninis magnetofonas su futliaru. Išėmiau aparatą, futliarą pakabinau toje pat vietoje, o magnetofoną įsidėjau kišenėn. Pažvelgiau į skaitliuką — beveik visa juosta buvo išnaudota.
Dar pastovėjau prie durų užsimerkęs, įtemptai įsiklausęs į anapus viešpataujančią tylą. Nieko. Atidariau duris. Koridorius pasirodė it juoda bedugnė. Nusiėmiau tamsius akinius ir pamačiau silpną palubėj kabančių lempų šviesą. Uždariau ir nuėjau kairėn, į radijo stotį.
Artėjau prie apskritos kameros, iš kurios nelyginant rato stipinai ėjo į visas puses koridoriai, ir staiga, žengdamas pro kažkokį siaurą, šoninį praėjimą, vedantį, man rodos, į vonios
Читать дальше
