O dar kiti… Tačiau tyrinėtojų ir pažiūrų buvo legionai. Bet ką gi reiškė visa,kontakto užmezgimo” problema, palyginus su kitomis soliaristikos šakomis, kurių specializacija nuėjo taip toli, ypač per paskutinį amžiaus ketvirtį, kad soliarininkas — kibernetikas beveik negalėjo susikalbėti su soliarininku — simetriadologu.,Kaip jūs galite suprasti okeaną, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?” — kartą juokais paklausė Veibekas, kuris mano studijų metais buvo Instituto direktorius. Siame pajuokavime būta daug tiesos.
Visgi okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis paviršius galėjo duoti pradžią kuo skirtingiausioms, į nieką Žemėje nepanašioms formoms, be to, tų kartais staigių plazminės „kūrybos” erupcijų tikslas — adaptacinis, pažintinis ar koks kitas — buvo visiška mįslė.
Dėdamas į lentyną tomą, tokį sunkų, jog turėjau laikyti abiem rankom, pagalvojau, jog mūsų bibliotekose sukimštos žinios apie Soliarį yra nenaudingas balastas ir faktų kratinys, ir mes trypčiojam toje pat vietoje, kurioje pradėjome jas kaupti prieš septyniasdešimt aštuonerius metus, o iš teisybės situacija daug blogesnė, kadangi visas tų metų triūsas pasirodė esąs bergždžias.
Tai, ką mes tikrai žinojome, buvo vien neiginiai. Okeanas nesinaudojo mašinomis ir negamino jų, nors galbūt tam tikromis aplinkybėmis būtų sugebėjęs tai padaryti, kadangi daugino kai kurių jame panardintų aparatų dalis, bet darė tai tik pirmaisiais ir antraisiais tyrinėjimo darbų metais; paskui ėmė ignoruoti visus mūsų atkakliai kartojamus bandymus tarsi būtų liovęsis domėtis mūsų aparatais ir įrenginiais (atseit, ir mumis pačiais…). Okeanas neturėjo — išskaičiuoju toliau mūsų „neigiamąsias žinias” — nei jokios nervinės sistemos, nei ląstelių, nei panašios į baltyminę struktūros; ne visad reagavo į jaudiklius, netgi stipriausius (pavyzdžiui, visiškai ignoravo katastrofą, kurioje žuvo Gezės ekspedicijos pagalbinė raketa, nukritusi iš trijų šimtų kilometrų aukščio ant planetos paviršiaus ir sunaikinusi branduoline savo atominių variklių eksplozija plazmą pusantros mylios spinduliu).
Palengva moksliniuose sluoksniuose „operacija Soliaris” ėmė skambėti kaip „pralaimėta operacija”, ypač Instituto mokslinės administracijos sferose, kur pastaraisiais metais pasigirsdavo balsų, reikalaujančių nutraukti dotacijas tolimesniems tyrinėjimams. Kad būtų visiškai likviduota Stotis, niekas ligšiol nedrįso prasitarti; tatai būtų buvęs pernelyg aiškus prisipažinimas pralaimėjus. Beje, kai kas privačiuose pašnekesiuose užsimindavo, kad mums tereikia vieno — kaip galime „garbingiau” pasitraukti iš „Soliario aferos”.
Tačiau daugeliui, ypač jauniems, ši „afera” palengva virto nelyginant savo vertės išbandymo akmeniu. „Šiaip ar taip, — sakė jie, — čia klausimas kur kas svarbesnis, negu Soliario civilizacijos ištyrimas, čia jau sprendžiama apie mus pačius, apie žmogaus pažinimo ribą.”
Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas”, išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.
Tai buvo aiški netiesa, nes gyvasis okeanas veikia, ir dar kaip — tik pagal kitonišką supratimą, negu žmonių — nestato nei miestų, nei tiltų, nei skraidančių mašinų, nebando nugalėti erdvės nei peržengti jos (čia kai kurie žmogaus kaip aukštesnės būtybės gynėjai žūt būt stengėsi įžvelgti neįkainojamą mūsų kozirį), užtat atlieka tūkstančius pertvarkymų—„ontologinę autometamorfozę”; jau ko ko, o moksliškų terminų nestinga soliaristikos veikalų puslapiuose!
Antra vertus, žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės. Iš šios „okeano jogo” koncepcijos kaip antitezė kilo mintis apie „okeaną debilį”.
Šios hipotezės prikėlė iš kapo ir atgaivino vieną seniausių filosofinių problemų — materijos ir dvasios santykio, sąmonės problemą. Reikėjo nemaža drąsos, kad pirmąkart — kaip diu Hartas — priskirtum okeanui sąmonę. Ši problema, visų metodologų pripažinta metafizine, slypėjo kone visų diskusijų ir ginčų dugne. Ar galimas mąstymas be sąmonės? Bet ar vykstančius okeane procesus galima pavadinti mąstymu? Ar kalnas — tai labai didelis akmuo? Ar planeta — tai didžiulis kalnas? Galima vartoti šiuos pavadinimus, tačiau naujas dydžio mastas įveda į sceną naujus dėsningumus ir naujus reiškinius.
Si problema tapo mūsų laikų apskritimo kvadratūra. Kiekvienas savarankiškas mąstytojas stengėsi įnešti į soliaristikos lobyną savo indėlį; gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės” fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas tvarinys — glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsijauninančio, virš — ląstelinio gaivalo struktūrą.
Baltoje panašioje į žemišką lempų šviesoje nuėmiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, ištiesęs ant plastiko plokštės Soliario žemėlapį, žiūrėjau į jį, pasirėmęs rankomis į metalines lystes pakraščiuose. Gyvasis okeanas turėjo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dūlėjančių mineralų apnašais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmėse reguliavo uolinių formacijų iškilimą ir nugrimzdimą? Vėl visiška tamsa. Žiūrėjau į milžiniškus išdažytus įvairiais violetiniais ir žydrais atspalviais pusrutulius žemėlapyje, patirdamas, jau nebežinau kelintąkart gyvenime, nustebimą, tokį pat sukrečiantį, kaip tąsyk, pirmąkart, kai, būdamas berniukas, sužinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.
Nežinau, kodėl, bet viskas, kas mane supo — Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiški ateitis — viskas paliko man nesvarbu ir apie nieką negalvojau, įnikęs į keistą, bauginantį žemėlapį.
Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos jų tyrinėjimui atsidėjusių mokslininkų vardais. Žiūrėjau į telkšantį aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumblių masyvą, ir ūmai pajutau kažkieno žvilgsnį.
Dar tebestovėjau, baimės sukaustytas, prie žemėlapio, bet jau nebemačiau jo. Durys buvo tiesiai prieš mane; jos buvo užstatytos dėžėmis ir pristumta prie jų spintelė. „Čia kažkoks automatas”, — pagalvojau, nors prieš tai jokio automato nebuvo kambaryje, o įeiti mano nepastebėtas jis negalėjo. Sprando ir pečių oda ėmė man degti, jausti sunkų, nejudantį žvilgsnį darėsi nepakenčiama. Instinktyviai įtraukiau į pečius galvą ir nesąmoningai vis labiau rėmiausi į stalą, kuris ėmė palengva slysti grindimis; nuo šio judesio aš atsipeikėjau ir staigiai atsisukau.
Kambarys buvo tuščias. Tik žiojėjo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas įspūdis neatlėgo. Juoduma žvelgė į mane, beformė, milžiniška, beakė, beribė. Tamsos už lango neapšvietė nė viena žvaigždė. Užtraukiau šviesai nepralaidžias užuolaidas. Dar neišbuvau stotyje nė valandos, o jau pradėjau suprasti, kodėl jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. Aš pažinojau jį ir lig šiol galvojau, kad niekas negalėtų aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.
Читать дальше
