— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia… čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai…
— Ach, tiek to, — atsakiau. — Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?
— Ne, — atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės. — Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to… beje…
— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu. — Ką tai reiškia? Kur jis?
— Juk jau žinai, — tarė Snautas visai kitu balsu.
Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.
— Bet juk neatsitiko?.
— Atsitiko.
— Nelaimingas įvykis?
Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.
— Kada?
— Šiandien auštant.
Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.
— Kaip tai atsitiko?
— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia… už… sakysim, už valandos.
Svyravau.
— Gerai.
— Luktelk, — tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.
— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?
— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.
— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet… šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai…
— Tai ką?
Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.
— Tai… nedaryk nieko.
— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?! — surikau.
— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip… Kol kas. Beje, galbūt… nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.
— Kodėl? Apie ką kalbi?
— Valdykis, — atkakliai varė jis savo. — Elkis, tarytum… būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.
— Bet KĄ pamatysiu?!! — kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.
— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.
— Haliucinacijos?
— Ne. Tai — realu. Ne… atakuok. Atmink.
— Ką tu kalbi?! — tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.
— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones! — sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.
— Todėl ir yra taip baisu, — tarė jis tyliai. — Atsimink: saugokis!
— Kas atsitiko Gibarianui? Jis neatsakė.
— Ką daro Sartorijus?
— Ateik už valandos.
Aš apsisukau ir išėjau. Verdamas duris, pažvelgiau į Snautą dar sykį. Jis sėdėjo, užsidengęs rankomis veidą, nedidukas, susigūžęs, dėmėtom kelnėm. Tik dabar pastebėjau, kad abiejų jo rankų riešai apkepę krauju.
Vamzdinis koridorius buvo tuščias. Aš pastovėjau valandėlę klausydamasis prieš uždaras duris. Sienų, matyt, būta plonų, girdėjosi, kaip lauke virkauja vėjas. Ant durų įkypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su užrašu pieštuku,Žmogus”. Žiūrėjau į ta neaiškiai iškeverzotą žodį. Buvau benorįs grįžti pas Snautą, bet supratau, kad tai neįmanoma.
Absurdiškas įspėjimas tebeskambėjo man ausyse. Pasijudinau, ir pečius nusvarino nepakenčiamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesąmoningai slėpdamasis nuo neregimo stebėtojo, grįžau į apskritą kamerą su penkiom durim. Ant jų kabojo lentelės:,Dr. Gibarianas”,Dr. Snautas”,Dr. Sartorijus”. Ant ketvirtųjų lentelės nebuvo. Kiek paabejojęs, lengvai paspaudžiau rankeną. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirodė, jog kambaryje kažko esama. Įėjau vidun.
Nebuvo nieko. Toks pat tik mažėlesnis išgaubtas langas žvelgė į okeaną, kuris čia, saulėje, riebiai blizgėjo, tarsi nuo bangų būtų varvėjusi raudona alyva. Purpuriniai atspindžiai buvo užtvindę visą kambarį, panašų į garlaivio kajutę. Vienoje pusėje stovėjo lentynos su knygomis, tarp jų vertikaliai pritvirtinta prie sienos lova, kitoje pusėje buvo pilna spintelių. Tarp jų kabojo nikeliniuose rėmeliuose juostomis suklijuotos planetos nuotraukos, metaliniuose laikikliuose vata užkamšytos kolbos ir mėgintuvėliai. Palangėj riogsojo dvi eilės baltų emaliuotų dėžių, tarp jų tegalėjai praeiti vargais negalais. Kai kurių dangčiai buvo atvožti; viduj matėsi daugybė įrankių, plastikinių žarnų. Abiejose kambario kertėse — čiaupai, orinis keltuvas, šaldymo įrenginiai. Ant grindų stovėjo mikroskopas, jam jau nebebuvo vietos ant didelio stalo prie lango.
Aš atsigręžiau ir prie pat įeinamųjų durų pamačiau lubas siekiančią pravirą spintą, pilną kombinezonų, darbo ir apsauginių prijuosčių, lentynose — baltinius, priešspindulinių batų auluose blizgėjo aliuminiai kilnojamųjų deguonies aparatų balionai. Du aparatai drauge su kaukėmis kabojo ant pakeltos lovos atramos. Visur viešpatavo toks pat, tarsi paskubom aptvarkytas chaosas.
Įtraukiau oro ir užuodžiau silpną cheminių reagentų kvapą, atsiduodantį kažkuo aštriu — argi tai būtų chloras? Nejučia paieškojau akimis palubės kertėse ventiliacijos grotelių. Prilipdytos prie jų rėmelių popieriaus juostelės iš lėto pleveno, rodydamos, kad kompresoriai veikia, palaikydami normalią oro cirkuliaciją. Sunešiojau knygas, aparatus ir įrankius nuo dviejų kėdžių į kampus, sukaišiojau juos kur pakliuvo, ir aplink lovą tarp spintos ir lentynų pasidarė šiek tiek tuščios erdvės. Prisitraukiau pakabą, ketindamas pakabinti ant jos skafandrą, ir jau suėmiau užtrauktukus, bet tuoj pat juos paleidau. Kažkodėl negalėjau ryžtis nusimesti skafandrą, tarsi dėl to tapčiau beginklis. Dar kartą apžvelgiau visą kambarį, patikrinau, ar durys gerai užtrenktos, o kadangi spynos nebuvo, kiek padvejojęs, pristūmiau prie jų dvi sunkiausias dėžes. Šitaip provizoriškai užsibarikadavęs, trim trūktelėjimais išsivadavau iš savo sunkaus girgždančio apvalkalo. Siauras veidrodis spintos viduje atspindėjo dalį kambario. Akies kampu išvydau, kad ten kažkas sujudėjo, pašokau, bet tai buvo mano paties atspindys. Triko po skafandru buvo permerktas prakaito. Nusimečiau jį ir stumtelėjau spintą. Ji pasislinko į šoną, ir už jos nišoje sublizgėjo miniatiūrinio vonios kambario sienos. Ant grindų, po dušu gulėjo didoka plokščia kasetė. Sunkiai įnešiau ją į kambarį. Kai stačiau ant grindų, viršelis atšoko lyg ant spyruoklių, ir aš pamačiau pertvaras, prigrūstas keistų daiktų: dėžė buvo pilna baisiai subjaurintų, bet kaip iš tamsaus metalo nudrėbtų įrankių, truputi panašių į tuos, kurie gulėjo spintelėse. Visi buvo nevartotini, beformiai, susisukę, aptirpę, tarsi iš gaisro išnešti. Keisčiausia, kad taip pat sudarkytos buvo net keramikinės, praktiškai nesilydančios rankenos. Nė vienoje laboratorijos krosnyje negalima pasiekti jų lydymosi temperatūros — nebent atominio katilo viduje. Aš išėmiau iš savo kabančio skafandro kišenės mažą spindulinį indikatorių, tačiau, kai prikišau jį prie nuolaužų, juodas cilindriukas tylėjo.
Читать дальше
