kambarius, pamačiau didelę, neaiškią, kone susiliejančią su prieblanda figūrą.
Sustojau it įbestas. Iš koridoriaus gilumos neskubiai, krypuojančiu žingsniu ėjo milžiniška negrė. Pamačiau blizgančius jos akių baltymus ir beveik vienu kartu išgirdau minkštą basų kojų šlepsėjimą. Ji tevilkėjo gelsvą, blizgantį, tarsi iš šiaudų nupintą sijonuką, didžiulės krūtys buvo nukarusios, o juodos rankos prilygo normalaus žmogaus šlaunims. Ji praėjo per kokį metrą, nė nedirstelėjusi mano pusėn, krypuodama drambliškais klubais, panaši į anas akmens amžiaus skulptūras, kokias kartais matome antropologiniuose muziejuose. Negrė pasuko į šoną ir, sustojusi prie Gibariano kambario durų, atidarė jas. Akimirką ji buvo krintančiame iš kambario skaisčios šviesos ruože, paskui durys tyliai užsidarė, ir aš likau vienas. Dešine ranka suėmiau kairiosios riešą ir taip stipriai suspaudžiau, kad net kaulai trekštelėjo. Paskui kaip paklaikęs apsidairiau aplinkui. Kas atsitiko? Kas tai buvo? Staiga mane lyg kas apšvietė, aš prisiminiau Snauto Įspėjimą. Ką tai turėtų reikšti? Kas buvo toji pasibaisėtina Afroditė? Iš kur ji atsirado?
Žengiau vieną, tik vieną žingsnį link Gibariano kabinos ir sustojau it įbestas. Labai gerai žinojau, kad neįeisiu ten. Išplėstom šnervėm gaudžiau orą. Kažkas nesiderino, kažkas buvo ne taip — ach! Instinktyviai tikėjausi užuosti šlykštų, aitrų jos prakaito kvapą, tačiau net kai lenkė mane per žingsnį, nieko neužuodžiau.
Nežinau, kiek laiko stovėjau taip, atsirėmęs į šaltą sienos metalą. Stotyje viešpatavo tyla, ir tik monotoniškai gaudė kondicionierių kompresoriai.
Aš paplekšnojau sau per žandą ir iš lėto nuėjau į radijo stotį. Spausdamas rankeną, išgirdau šaižų balsą:
— Kas ten?
— Tai aš, Kelvinas.
Snautas sėdėjo prie staliuko tarp šūsnies aliuminių dėželių ir siųstuvo pulto ir valgė tiesiai iš skardinės mėsos konservus. Nežinau, kodėl jis pasirinko gyventi radijo stotį. Stovėjau apdujęs tarpduryje, žiūrėdamas į jo ritmingai kramtančius žandus, ir ūmai pajutau esąs alkanas. Priėjęs prie lentynos, išsirinkau iš lėkščių krūvos mažiausiai dulkėtą ir atsisėdau priešais jį. Valandėlę valgėme tylėdami, paskui Snautas atsistojo, išėmė iš sieninės spintelės termosą ir įpylė mudviem po stiklinę karšto sultinio. Statydamas termosą ant grindų (ant staliuko jau nebebuvo vietos) jis paklausė:
— Matei Sartorijų?
— Ne. Kur jis?
— Viršuje.
Viršuje buvo laboratorija. Valgėme toliau tylėdami, kolei šakutė sugrikšėjo į tuščios skardinės dugną. Radijo stotyje viešpatavo naktis. Langas buvo sandariai uždengtas iš lauko, palubėj degė keturi apvalūs šviestuvai. Jų atspindys virpėjo plastikiniame siųstuvo korpuse.
Įtemptą Snauto skruostikaulių odą vagojo raudonos gyslelės. Jis vilkėjo juodą dukslų palaikį megztinį.
— Tau kas atsitiko? — paklausė jis.
— Ne. Kas gi galėjo man atsitikti?
— Tu visas išprakaitavęs.
Aš perbraukiau ranka per kaktą. Tikrai, mano veidu žliaugė prakaitas. Tai, matyt, buvo reakcija po ano sukrėtimo. Snautas atidžiai žiūrėjo į mane. Ar pasakyti jam? Norėjau, kad jis pats parodytų man daugiau pasitikėjimo. Kas čia lošia prieš ką, ir kokį lošimą?
— Karšta, — tariau. — Maniau, kad kondicionieriai pas jus veikia geriau.
— Po kokios valandos išsilygins. Esi tikras, jog tai tik nuo karščio? — Jis pakėlė į mane akis. Aš sąžiningai kramčiau, tarsi nepastebėdamas šito.
— Ką ketini daryti? — paklausė galų gale Snautas, kai baigėme valgyti.
Jis sumetė visus indus ir tuščias skardines į praustuvą prie sienos ir grįžo į savo fotelį.
— Prisitaikysiu prie jūsų, — atsakiau flegmatiškai. — Juk turite kokį tyrinėjimų planą? Kokį naują jaudiklį, rentgeną, ar ką panašaus, a?
— Rentgeną? — pakėlė antakius Snautas. — Kur būsi nugirdęs?
— Jau nebepamenu. Kažkas man sakė. Gal,Prometėjuje”. O ką? Jau pradėjote?
— Smulkmenų nežinau. Tai Gibariano sumanymas. Jis pradėjo su Sartorijum… Bet iš kur tu sužinojai?
Aš gūžtelėjau pečiais.
— Nežinai smulkmenų? Juk privalai pats dalyvauti, čia tavo sritis… — nebaigiau aš. Jis tylėjo.
Kondicionieriai liovėsi gaudę, temperatūra buvo pakenčiama. Girdėjosi tik nepaliaujantis panašus į dvesiančios musės zyzimas.
Snautas atsistojo, priėjo prie valdymo pulto ir ėmė spragsinti kontaktus, nežinia kodėl, nes pagrindinis jungiklis buvo nulinėje padėtyje. Jis žaidė taip valandėlę, paskui, nė nepasukdamas galvos, pareiškė:
— Reikės atlikti formalumus dėl to… žinai.
— Taip?
Jis atsisuko ir pažvelgė į mane tarsi siuto pagautas. Negaliu sakyti, kad tyčia būčiau stengęsis išvesti jį iš pusiausvyros, tačiau nesuprasdamas, koks čia vyksta žaidimas, stengiausi būti santūrus. Jo atsikišęs Adomo obuolys vaikščiojo po juoda megztinio apykakle.
— Buvai pas Gibarianą, — tarė staiga Snautas.
Tai nebuvo klausimas. Aš pakėliau antakius ir ramiai žvelgiau jam į veidą.
— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.
Lengvai kryptelėjau galvą, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?”
Norėjau, kad jis kalbėtų toliau.
— Kas ten buvo? — paklausė jis. Jis žinojo apie ją!!!
— Nieko nebuvo. O kas ten galėjo būti? — paklausiau aš.
— Tai kodėl manęs neįsileidai? Aš šyptelėjau.
— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.
— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.
— Na ir kas?
— Ką manai apie tai… kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.
Aš susvyravau.
— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?
— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per — nešėme jį tą patį rytą… dėl karščio.
— Kur jį radai?
— Spintoje.
— Spintoje? Jau nebegyvą?
— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.
— Bandei jį gaivinti?
— Ne.
— Kodėl? Snautas padelsė.
— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.
— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?
— Taip.
Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.
— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis… mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta…
Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.
— Savižudybė…— pakartojau tyliai. — O priežastis..?
— Nervų pakrikimas… depresija… ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.
— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.
— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.
— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė… Paranoja.. Jam turbūt atrodė, kad kažką mato… — kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.
Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.
— Čia yra tavo parašas, — kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?
— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad…
— Kad kas?
— Kad užsidarė.
— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?
— Gal.
— Snautai… — tariau aš.— Stotyje kažkas yra.
Читать дальше
