— Klausau, — tarė jis pagaliau.
Man rodėsi, kad jis ne tiek laukia, ką jam pasakysiu, kiek klausosi įsitempęs, kas dedasi jam už nugaros, vis remdamasis pečiais į stiklinę plokštę. Gerą valandėlę nežinojau ką sakyti, bijojau leptelti kokią kvailystę.
— Vadinuosi Kelvinas… turite būti girdėjęs apie mane, — pradėjau. — Esu, tai yra… buvau Gibariano bendradarbis…
Jo liesas visas statmenų raukšlių išvagotas veidas — šitaip tikriausiai atrodė Don Kichotas — buvo be jokios išraiškos. Juoda nukreipta į mane akinių plokštė be galo trukdė man kalbėti.
— Sužinojau, kad Gibarianas… kad jo nebėra. — Man užgniaužė kvapą.
— Taip. Klausau?..
Šie žodžiai nuskambėjo nekantriai.
— Jis nusižudė?.. Kas rado kūną, jūs ar Snautas?
— Kodėl jūs kreipiatės į mane? Argi daktaras Snautas jums nepasakė?..
— Norėjau išgirsti ką jūs galite šiuo klausimu pasakyti…
— Jūs psichologas, daktare Kelvinai?
— Taip. O ką?
— Mokslininkas?
— Taip. Ką tas turi bendro…
— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdešimt minučių, o jūs, užuot stengęsis įsitraukti į Stotyje vykdomų darbų eigą, kas būtų savaime suprantama, negana to, kad mėginote įžūliai įsiveržti į laboratoriją, dar tardote mane tarsi būčiau įtariamas.
Aš susivaldžiau visom išgalėm, net prakaitas išpylė kaktą.
— Jūs esate įtariamas, Sartorijau! — tariau slopiu balsu. Norėjau žūtbūtinai jį įgelti, todėl pridūriau įsiutęs:
— Ir puikiai tai žinote!
— Jeigu jūs, Kelvinai, to neatšauksite ir neatsiprašysite manęs, paduosiu skundą radijo raportu!
— Už ką man atsiprašinėti? Už tai, kad užuot priėmęs mane, užuot dorai supažindinęs su tuo, kas čia dedasi, jūs užsidarote ir užsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jūs galutinai išprotėjote?! Kas jūs pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumėt man?!
Nė pats nežinau, ką rėkiau. Jis nė nekrustelėjo. Tik išblyškusia poringa oda varvėjo dideli prakaito lašai. Staiga aš supratau: jis išvis manęs nesiklauso! Paslėpęs už nugaros abi rankas, jis visom jėgom laikė duris, kurios lengvai sudrebėjo, tarsi kas spaustų jas iš kitos pusės.
— Eikite… — pralemeno jis keistu, plonu balsu. — Jūs… dėl dievo! Eikite! Eikite apačion, aš ateisiu, ateisiu, padarysiu viską, ko panorėsite, tik prašau, eikite!!!
Jo balse buvo tokia kančia, jog aš, aiškiai suglumęs, instinktyviai pakėliau abi rankas, norėdamas padėti jam prilaikyti duris, nes aiškiai mačiau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi būčiau peiliu užsimojęs, tad aš ėmiau trauktis atbulas, o jis čia šaukė falcetu,Eik! eik!” — čia vėl: „Grįžtu jau! Jau grįžtu! Jau grįžtu!!! Ne, ne!!!”
Jis pravėrė duris ir puolė vidun. Man pasirodė, kad jo krūtinės aukštyje švystelėjo kažkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, užuolaida švystelėjo į šoną, stikliniame ekrane šmėstelėjo didelis aukštas šešėlis, užuolaidos grįžo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dėjosi!? Sutrepsėjo žingsniai, triukšmingos lenktynės liovėsi, šaižiai džergžtelėjo stiklas, ir išgirdau krykščiantį vaiko juoką…
Kojos man drebėjo, apsidairiau į visas puses. Buvo tylu. Atsisėdau ant žemos plastikinės palangės. Sėdėjau gal ketvirtį valandos, nė pats nežinau, ar laukdamas kažko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorėjo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kažkur aukštai išgirdau pratisą džeržgesį, ir viskas aplinkui nušvito.
Iš savo vietos mačiau tik dalį koridoriaus, kuris juosė laboratoriją. Ši patalpa buvo pačiame Stoties viršuje, po pat aukštutiniu šarvų skydu. Išorinės sienos čia buvo įdubusios ir nuožulnios, su panašiais į šaunamąsias angas langais, išdėstytais kas keli metrai. Išorinės sklendės kaip tik kilo į viršų, melsva diena baigėsi. Pro storus stiklus plykstelėjo akinanti šviesa. Kiekviena nikelinė lystelė, kiekviena rankena sutvisko it maža saulė. Laboratorijos durys — toji didelė grublėto stiklo plokštė — nušvito lyg pakuros anga. Aš žiūrėjau i savo papilkėjusias toje pamėkliškoje šviesoje sudėtas ant kelių rankas. Dešinėje laikiau dujinį pistoletą, neturėjau supratimo, kada ir kaip ištraukiau jį iš dėklo. Įdėjau atgal. Jau žinojau, kad nepadėtų netgi atomsvaidis; ką gi galėčiau su juo daryti? Išversti duris? Įsibrauti laboratorijon?
Atsistojau. Nyrantis už okeano panašus į vandenilio sprogimą diskas pasiuntė man horizontalų pluoštą kone materialių spindulių. Kai jie pasiekė skruostą (aš jau lipau laiptais žemyn), pajutau lyg įkaitintos geležies prisilietimą.
Nulipęs ligi pusės laiptų, apsigalvojau ir grįžau viršun. Apėjau aplink laboratoriją. Kaip jau sakiau, ją juosė koridorius. Nuėjęs apie šimtą žingsnių, atsidūriau kitoje pusėje, prieš visiškai panašias stiklines duris. Nebandžiau jų atidaryti, žinojau, kad yra užrakintos.
Ieškojau kokio langelio plastikinėje sienoje, kokio plyšelio; mintis slaptai stebėti Sartorijų man neatrodė niekšinga. Norėjau atsikratyti spėliojimų ir sužinoti tiesą, nors neįsivaizdavau, kaip ją suprasiu.
Man šovė į galvą, kad į laboratorijos sales šviesa sklinda pro lubų langus, prakirstus šarvuose, ir jeigu išeičiau laukan, gal galėčiau pažvelgti pro juos į laboratoriją. Reikėtų nulipti apačion, pasiimti skafandrą ir deguonies aparatą. Stovėjau prie laiptų, svarstydamas, ar verta tai daryti. Labai galimas daiktas, kad viršutinių langų stiklai matiniai. Bet kas gi man beliko? Nulipau į vidurinį aukštą. Turėjau praeiti pro radijo stotį. Durys buvo atlapos. Snautas sėdėjo fotelyje kaip buvau jį palikęs. Jis miegojo, bet išgirdo mano žingsnius ir krūptelėjęs atsimerkė.
— Alio, Kelvinai! — pašaukė kimiu balsu. Aš tylėjau.
— Na kaip, sužinojai ką nors? — paklausė.
— O kaipgi, — atsakiau iš lėto. — Jis ne vienas. Snautas perkreipė lūpas.
— Na mat. Tai jau šis tas. Turi svečių, sakai?
— Nesuprantu, kodėl nenorite pasakyti, kas čia dedasi, — tariau lyg tarp kitko. — Juk būdamas čia vis vien sužinosiu, anksčiau ar vėliau. Tai kam tos paslaptys?
— Suprasi, kai tave patį aplankys svečiai, — atsakė Snautas. Man rodėsi, kad jis kažko laukia ir jam nelabai norisi kalbėti.
— Kur eini? — paklausė, kai aš apsisukau. Aš neatsakiau.
Raketodrome niekas nepasikeitė. Ant pakylos stovėjo kiaurai atdara mano apsvilusi kapsulė. Priėjau prie stovo su skafandrais, ir staiga visiškai netekau noro eiti laukan. Apsisukau vietoje ir nulipau stačiais laiptais apačion, kur buvo sandėliai.
Siaurame koridoriuje buvo prikrauta balionų ir viena ant kitos sustatytų dėžių. Pliko metalo sienos melzganai blizgėjo šviesoje. Dar keliasdešimt žingsnių, ir po skliautais pasirodė balti apšerkšniję šaldymo aparatūros vamzdžiai. Nuėjau pagal juos. Jie vedė pro stora plastikine apykakle pridengtą movą į sandariai uždarytą patalpą. Kai atidariau sunkias, sulig dviem plaštakom storumo guma apkaltais pakraščiais duris, į mane padvelkė ligi pat kaulų smelkiantis šaltis. Sudrebėjau. Iš apšerkšnijusių gyvatukų tankynės buvo nukarę ledokšniai… Čia taip pat stovėjo sniego sluoksniu apsitraukusios dėžės, dėželės, lentynose pasieniais buvo prikrauta skardinių ir permatomu plastiku apvyniotų kažkokių gelsvų riebalų luitų.
Gilumoje statinės pavidalo lubos leidosi žemyn. Ten kabojo stora ledo adatėlėm žaižaruojanti užuolaida. Praskleidžiau jos kraštą. Ant aliuminių grotų gulėjo pilka drobule apklotas kažkoks didelis, pailgas pavidalas. Kilstelėjau palos pakraštį ir pamačiau perkreiptą Gibariano veidą. Juodi plaukai su žila sruoga virš kaktos buvo glotniai prigulę prie kaukolės. Smarkiai išsišovęs Adomo obuolys užlaužtame kakle. Išdžiuvusios akys žvelgė stačiai į lubas, vienos akies kamputyje susitvenkęs drumstas sušalusio vandens lašelis. Šaltis mane kiaurai persmelkė, aš verste prisiverčiau nekalenti dantimis. Vis tebelaikydamas marškos kampą, kita ranka paliečiau jo skruostą. Atrodė, lyg būčiau palietęs sušalusią pliauską. Neskusta oda pašiurpusi, su prasikalusiais juodais taškeliais. Lūpose sustingusi begalinės niekinamos kantrybės išraiška. Nuleisdamas marškos kampą, pastebėjau, kad kitapus lavono iš po klosčių išlindę keletas juodų pailgų karolių ar pupelių grūdų, nuo mažiausio ligi didelio. Aš nustėrau.
Читать дальше
