Juk jeigu sateloido pateikti skaičiai nėra tikrovė, tik mano pakrikusios sąmonės vaisius, tai jie nieku būdu negalės sutapti su antra apskaičiuotų duomenų eilute. Mano smegenys gali būti nesveikos, tačiau jokiom aplinkybėm nesugebėtų padaryti apskaičiavimų, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktų daugelio mėnesių. Taigi jei skaičiai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir aš pasinaudojau juo iš tikrųjų, o ne kliedėdamas.
Man drebėjo rankos, kai ėmiau iš stalčiaus popierinę telegrafo juostą ir ištiesiau ją šalia antros, platesnės kalkuliatoriaus juostos. Abi skaičių eilutės, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo ženklo. Nukrypimai pasirodė tik penktajame.
Sudėjau visus popierius į stalčių. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.
Jau buvau beuždarąs stalčių, bet pastebėjau jame pundą nekantria ranka skaičiais išmargintų popieriaus lapų. Išėmiau jį, ir, užmetęs akį, pamačiau, jog kažkas jau buvo daręs panašų į manąjį eksperimentą, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo iš sateloido ne žvaigždžių kupolo duomenų, o Soliario albedo duomenų keturiasdešimties sekundžių intervalais.
Aš nebuvau pamišęs. Užgeso paskutinis vilties spindulėlis. Išjungiau siųstuvą, išgėriau iš termoso sultinio likučius ir nuėjau miegoti.
Apskaičiavimus dariau su kažkokiu nebyliu įniršiu ir tik jis palaikė mane ant kojų. Buvau taip priveiktas nuovargio, kad nebepajėgiau ištiesti lovos kabinoje ir, užuot atkabinęs viršutines užvaržas, patraukiau už turėklo, ir visas patalas užvirto ant manęs. Pagaliau nuleidau lovą, nusimečiau rūbus ir baltinius tiesiai ant grindų, paskui leisgyvis kritau ant pagalvės, net nepripūtęs jos kaip reikiant. Užmigau, neužgesinęs šviesos, net nežinau kada. Kai atsimerkiau, man pasirodė, kad temiegojau keletą minučių. Kambarį buvo užliejusi rūškana, raudona šviesa. Man buvo vėsu ir gera. Gulėjau nuogas, niekuo neužsiklojęs. Prieš lovą, prie pradengto lango, kažkas sėdėjo krėsle, apšviestas raudonos saulės. Tai buvo Harė. Apsivilkusi balta lengva suknele, užsidėjusi koją ant kojos, basa, tamsūs plaukai sušukuoti atgal, plonas audeklas ištemptas per krūtinę, įdegusios ligi alkūnių rankos nuleistos. Harė nejudėdama žvelgė į mane iš po savo juodų blakstienų. Aš ilgai žiūrėjau į ją, visiškai ramus. Pirmoji mano mintis buvo: „Kaip gerai, jog tai sapnas, kai žinai, kad sapnuoji”. Ir vis dėlto norėjau, kad jis išnyktų. Užsimerkiau ir prisiverčiau labai intensyviai to norėti, bet kai atsimerkiau, ji vis tebesėdėjo prieš mane. Lūpas buvo saviškai sustačiusi, tarsi norėdama švilptelti, bet akyse nebuvo nė kibirkštėlės juoko. Prisiminiau viską, ką galvojau apie sapnus aną vakarą prieš užmigdamas. Harė atrodė taip pat, kaip tąsyk, kai mačiau ją gyvą paskutinį kartą, o juk tada jai buvo devyniolika metų. Dabar jai būtų dvidešimt devyneri, bet, žinoma, ji visai nepasikeitė — mirusieji lieka jauni. Ji žiūrėjo į mane vis tomis pačiomis viskuo besistebinčiomis akimis.,Mesiu ką į ją”, — pagalvojau, bet nors tai buvo tik sapnas, kažkodėl negalėjau ryžtis — net sapne — svaidyti daiktus į mirusiąją.
— Vargšele, atėjai manęs aplankyti, a? — tariau aš ir truputį išsigandau, nes mano balsas suskambėjo taip tikroviškai, o visas kambarys ir Harė, ir viskas atrodė taip realu, kaip tik begalima įsivaizduoti.
Koks plastiškas sapnas, negana to, dar spalvotas, ant grindų daug daiktų, kurių vakar guldamas nė nepastebėjau.,Kai atsibusiu, — pagalvojau, — patikrinsiu, ar jie tikrai čia guli, ar irgi yra sapno padarinys kaip Harė…”
— Ar ilgai ketini taip sėdėti?.. — paklausiau aš ir pastebėjau, jog kalbu labai tyliai, tarsi bijodamas, kad kas manęs neišgirstų. Lyg galima būtų girdėti, kas dedasi sapne!
Tuo metu saulė jau kiek pakilo.,Na, — pagalvojau aš, — puiku. Atsiguliau, kai buvo raudona diena, paskui turėjo ateiti žydra, o tik po to antra raudona diena. Kadangi negalėjau miegoti be pertraukos penkiolika valandų, tai čia tikriausiai, sapnas!”
Nurimęs gerai įsižiūrėjau į Harę. Šviesa krito jai iš už nugaros. Pro užuolaidos plyšelį įspindusi saulė paauksavo aksominį pūkelį jos dešiniajame skruoste, o blakstienos metė ant veido ilgą šešėlį. Ji buvo žavi. „Mat, — pagalvojau, — koks esu skrupulingas net kitapus realybės. Stebiu ir saulės judėjimą, ir tai, ar yra jos veide duobutė ten, kur niekas kitas jos neturi — po nustebusių lūpų kampučiu. Ir vis dėlto man norėjosi, kad viskas greičiau baigtųsi. Juk reikia imtis kokio darbo. Stipriai užmerkiau akis, stengdamasis pabusti, bet ūmai išgirdau kažkokį girgžtelėjimą ir tučtuojau atsimerkiau.
Harė sėdėjo prie manęs ant lovos ir atsidėjusi žiūrėjo į mane… Aš nusišypsojau jai, ji irgi nusišypsojo, ir pasilenkė prie manęs. Pirmasis pabučiavimas buvo lengvas, tarsi mudu būtume buvę vaikai. Bučiavau ją ilgai. „Argi galima šitaip išnaudoti sapną?” — pagalvojau aš. Bet juk aš nenusižengiu jos atminimui, juk aš sapnuoju ją. Ją pačią. Šitaip dar man niekad nėra buvę…
Mudu vis nieko nekalbėjome. Gulėjau aukštielninkas, kai ji pakeldavo veidą, matydavau jos mažas saulės nuo lango pusės peršviestas šnerves, kurios visad būdavo jos jausmų barometras. Pirštų galais paliečiau jos ausis — jų speneliai buvo paraudę nuo bučinių. Nežinau, ar dėl to paliko man taip neramu; vis tikinau save, jog tai sapnas, bet širdį spaudė.
Įtempiau jėgas, ruošdamasis šokti iš lovos, įsitikinęs, kad man tai nepasiseks, nes sapne labai dažnai žmogus nevaldo savo kūno, kuris būna tarsi suparalyžuotas ar neegzistuojantis; veikiau tikėjausi, kad nuo tų pastangų pabusiu. Tačiau nepabudau, tik paprasčiausiai atsisėdau, nuleidęs kojas ant grindų. „Nieko neveiksi, reikia ištverti ligi galo', — pagalvojau, bet geros nuotaikos — kaip nebūta. Aš bijojau.
— Ko tu nori? — paklausiau aš. Mano balsas buvo užkimęs, atsikrenkščiau. Nesąmoningai ėmiau grabalioti basom kojom šlepečių ir kol prisiminiau, kad neturiu čia jokių šlepečių, taip užsigavau pirštą, kad net sušnypščiau. — „Na, dabar viskas baigsis!” — pagalvojau patenkintas.
Tačiau ir toliau nieko nenutiko. Man atsisėdus, Harė pasitraukė. Nugara atsirėmė į lovos atkaltę. Jos suknelė vos pastebimai virpėjo po pat kairiosios krūties speneliu, į plakančios širdies taktą. Ji žiūrėjo į mane ramiai, susidomėjusi. Pagalvojau, jog geriausia būtų palįsti po dušu, bet tuojau pat susivokiau, kad dušas, kurį sapnuoju, negali pažadinti.
— Iš kur čia atsiradai? — paklausiau aš.
Ji pakėlė mano ranką ir ėmė ją mėtyti savo įprastiniu mostu, suduodama per pirštų galiukus ir gaudydama juos.
— Nežinau, — atsakė Harė, — ar tai blogai?
Ir balsas buvo tas pats, žemas, ir tonas išsiblaškęs. Ji visad kalbėdavo tarsi ne itin paisydama, ką sako, tarsi galvodama jau apie ką kita, todėl kartais atrodydavo nelabai išmintinga, o kartais neturinti gėdos, nes i viską žiūrėjo su prigesintu nustebimu, kuris tesireiškė vien akyse.
— Ar… kas tave matė?
— Nežinau. Atėjau ir tiek. Argi tai svarbu, Krisai?
Harė vis tebežaidė mano ranka, bet jos veidas jau nebedalyvavo tame žaidime. Ji paniuro.
— Hare..?
— Ką, mielasis?
— Kaip sužinojai, kur aš esu?
Ji susimąstė. Nusišypsojusi — jos lūpos buvo tokios tamsios, jog kai valgydavo vyšnias, nesiskirdavo nuo jų — Harė parodė dantų galiukus.
Читать дальше
