Jos atgal atlaužtos alkūnės lengvai kaukštelėjo viena į kitą ir tuoj pat įsiręžė su tokia jėga, kad bergždžiai stengiausi išlaikyti ją savo glėbyje. Galynėjausi gal kokią sekunde. Net atletas, išsilenkęs atgal taip, kaip Harė, vos liesdamas kojomis grindis, nebūtų pajėgęs išsivaduoti. Bet jinai, nežymiai, nedrąsiai šypsodamasi, nedalyvaujančiu šiose grumtynėse veidu praskėtė mano glėbį, išsitiesė ir nuleido rankas.
Jos akys stebėjo mane ramiai ir susidomėjusios kaip ir tada, ką tik nubudus, tarsi ji nebūtų suvokusi mano beviltiškų pastangų prieš valandėlę, padiktuotų užplūdusiu nerimo. Ji stovėjo nejudėdama, tarsi ko laukdama — abejinga, susikaupusi ir truputėlį stebėdamasi visu tuo.
Man nusviro rankos. Palikau ją vidury kambario ir nuėjau prie lentynėlės virš prausyklos. Jaučiau, kad esu patekęs į siaubingus spąstus, ir ieškojau išeities, svarstydamas vis žiauresnius kovos būdus. Jei kas būtų paklausęs, kas su manim darosi ir ką visa tai reiškia, nebūčiau pajėgęs nė žodžio ištarti. Tačiau jau buvau įsitikinęs, jog tai, kas dedasi Stotyje mums visiems — yra kažkokia baisi ir nesuprantama visuma. Tačiau ne apie tai galvojau šį momentą, o tik stengiausi surasti kokį triuką, kokią priemonę, kuri leistų man pabėgti. Neatsigręždamas jaučiau į save nukreiptą Harės žvilgsnį. Virš lentynėlės sienoje buvo maža parankinė vaistinėlė. Paskubom pažvelgiau, kas joje yra. Radau dėžutę su migdomaisiais ir įmečiau keturias tabletes — maksimalią dozę — į stiklinę. Netgi nelabai slėpiau savo manipuliacijas nuo Harės. Sunku pasakyti, kodėl. Negalvojau apie tai. Įpyliau stiklinėn karšto vandens, palaukiau, kol tabletės ištirps ir priėjau prie Harės, tebestovinčios kambario vidury.
— Pyksti? — tyliai paklausė ji.
— Ne. Išgerk.
Nežinau, kodėl maniau, kad ji paklausys manęs. Ir tikrai — netarusi nė žodžio, ji paėmė man iš rankų stikline ir vienu mauku išgėrė viską ligi dugno. Pastačiau tuščią stiklinę ant staliuko ir atsisėdau kertėje tarp spintos ir knygų lentynos. Harė pamažu priėjo prie manęs ir atsisėdo ant grindų prie krėslo, taip, kaip ne sykį yra dariusi, parietė po savim kojas ir, taip pat gerai man pažįstamu judesiu atmetė atgal plaukus.
Nors jau nėmaž netikėjau, kad čia jinai, kiekvieną sykį, kai atpažindavau šiuos jos mažus įpročius, man sugniauždavo gerklę. Tai buvo nesuprantama ir klaiku, o klaikiausia, kad aš pats turėjau veidmainiauti, dėdamasis, jog manau ją esant Harę. Bet juk ji tikrai laikė save Hare, todėl jos elgesys nebuvo klastingas. Nežinau, kokiu būdu nusprendžiau, kad šitaip yra, bet buvau tuo tikras, jeigu apskritai dar galėjo būti čia kas nors tikra!
Aš sėdėjau, o ji atsirėmė nugara į mano kelius, jos plaukai kuteno mano nejudančią ranką, mudu beveik nejudėjome. Porąkart nežymiai dirstelėjau į laikrodį. Praėjo pusė valandos, migdomieji vaistai jau turėjo veikti. Harė kažką tyliai sumurmėjo.
— Ką sakai? — paklausiau aš, bet ji neatsakė.
Tariau, kad ji jau minga, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje abejojau, ar vaistai paveiks. Kodėl? Ir į šį klausimą nerandu atsako. Veikiausiai todėl, kad mano gudrybė buvo pernelyg jau paprasta.
Palengva jos galva nusviro man ant kelio, tamsūs plaukai uždengė jį visą, ji alsavo lygiai kaip miegantis žmogus. Aš pasilenkiau, ketindamas perkelti ją lovon. Ūmai ji neatsimerkdama švelniai griebė man už plaukų ir garsiai nusikvatojo.
Aš nustėrau, o Harė nesitvėrė juoku. Prisimerkusi ji žiūrėjo į mane pro akių plyšelius naiviu ir drauge gudriu veidu. Aš sėdėjau, nenatūraliai nustėręs, apdujęs ir bejėgis, o Harė, prisijuokusi į valias, priglaudė veidą prie mano rankos ir nutilo.
— Ko juokiesi? — paklausiau mediniu balsu.
Jos veide atsirado ta pati neramaus susimąstymo išraiška. Žinojau, kad ji nori būti sąžininga. Ji bakstelėjo pirštu į savo mažą nosytę ir pagaliau tarė atsidususi:
— Pati nežinau.
Jos žodžiuose skambėjo nuoširdi nuostaba.
— Elgiuosi kaip idiotė, tiesa? — pradėjo ji. — Taip man staiga kažin kaip… Bet tu irgi geras: sėdi pasipūtęs kaip… kaip Pelvis…
— Kaip kas? — paklausiau aš; man pasirodė, kad būsiu nenugirdęs.
— Kaip Pelvis, juk žinai, tas dručkis…
Betgi Harė be jokios abejonės negalėjo nei pažinti Pelvio, nei girdėti apie jį iš manęs dėl tos paprastos priežasties, kad jis grįžo iš savo ekspedicijos treji metai po jos mirties. Aš irgi ligi tol nebuvau su juo pažįstamas ir nežinojau, kad, pirmininkaudamas Instituto susirinkimuose, jis turėjo nepakenčiamą įprotį užtęsti posėdžius ligi begalybės. Jis vadinosi Pelė Vilis, iš čia ir atsirado sutrumpinta pravardė, taip pat nežinoma, kol jis nebuvo grįžęs.
Harė atsirėmė alkūnėmis į mano kelius ir pažvelgė man į veidą. Aš suėmiau ją už riešų ir palengva perbraukiau per jos rankas ligi pečių, kol mano pirštai kone susilietė ant jos pulsuojančio nuogo kaklo. Tai galėjo būti ir glamonė, ir sprendžiant iš jos žvilgsnio, ji taip ir suprato. Iš tikrųjų aš tik norėjau įsitikinti, kad jos kūnas yra paprastas, šiltas žmogaus kūnas ir kad po raumenimis yra kaulai ir sąnariai. Žiūrėdamas į jos ramias akis, pajutau baisų norą stipriai suspausti pirštus.
Jau buvau besugniaužiąs juos, tik staiga prisiminiau kruvinas Snauto rankas, ir paleidau ją.
— Kaip tu žiūri… — tarė ji ramiai.
Širdis man taip daužėsi, kad negalėjau žodžio ištarti. Valandėlę užsimerkiau.
Staiga man gimė veikimo planas, nuo pradžios ligi galo, su visom smulkmenom. Nedelsdamas nė valandėlės, atsistojau.
— Man jau reikia eiti, Hare, — tariau, — o jei būtinai nori, tai eikš su manim.
— Gerai. Ji pašoko.
— Kodėl tu basa? — paklausiau, eidamas prie spintos ir imdamas iš spalvotų kombinezonų krūvos du, sau ir jai.
— Nežinau… matyt, būsiu kur nudėjusi batelius… — pasakė ji netvirtu balsu.
Aš nuleidau jos žodžius negirdomis.
— Ant suknelės jo neužsivilksi, teks ją nusimesti.
— Kombinezono?.. O kam? — paklausė ji ir, nieko nelaukdama, ėmė tempti nuo savęs suknelę. Bet tada paaiškėjo keistas dalykas: jos negalėjai nusivilkti, nes nebuvo jokio užsegimo. Raudonos sagutės per vidurį tebuvo papuošimas. Niekur jokių kablelių ar užtrauktuko. Harė šypsojosi sumišusi. Aš, dėdamasis, jog tai yra paprasčiausias dalykas pasaulyje, paėmiau nuo žemės panašų į skalpelį instrumentą ir perrėžiau suknelę nugaroje ten, kur baigėsi iškirptė. Dabar Harė galėjo nusivilkti suknelę per galvą. Kombinezonas buvo jai didokas.
— Skrisime?.. Tu irgi? — klausinėjo Harė, kai mudu jau apsirengę ėjome iš kambario. Aš tik linktelėjau galvą. Baisiai bijojau, kad nesusitiktume Snauto, tačiau vedantis i pakilimo aikštelę koridorius buvo tuščias, o radijo stoties durys, pro kurias ėjome, uždarytos.
Stotyje viešpatavo mirties tyla. Harė žiūrėjo, kaip aš mažu elektriniu vežimėliu iš vidurinio bokso į laisvą kelią ridenu raketą. Patikrinau, kaip veikia mikroreaktorius, distanciniu būdu valdomi vairai ir tūtos, paskui drauge su startiniu vežimėliu nuridenau raketą į apskritą starto skydo plokštumą po centriniu kupolo kūgiu, prieš tai pašalinęs iš ten savo tuščią kapsulę.
Tai buvo maža raketa, skirta palaikyti ryšį tarp stoties ir sateloido, naudojama vežioti krovinius, o ne žmones, nebent išimtinais atvejais, nes jos nebuvo galima atidaryti iš vidaus. Tai kaip tik buvo man paranku ir sudarė plano dalį. Aš, žinoma, neketinau paleisti raketos, bet dariau viską, tarsi būčiau ruošęsis tikram startui. Harė, kuri daug kartų lydėjo mane kelionėse, truputį nusimanė apie tai. Dar kartą patikrinau vidaus kondicionierius ir deguonies aparatūrą, paleidau į darbą vieną ir kitą, o kai, įjungus pagrindinę grandinę, užsižiebė signalinės lempelės, išlindau iš ankštos raketos ir pasakiau stovinčiai prie kopėtėlių Harei:
Читать дальше
