Mes iškeliaujam i kosmosą, pasiruošę viskam: vienatvei, kovai, kančioms ir mirčiai. Kartais galvojame sau, kad esame nuostabūs, nors iš kuklumo nesakome to garsiai. O iš tikro tai ne viskas, ir mūsų pasiryžimas pasirodo esanti poza. Visai nenorime užvaldyti kosmoso, norime tik išplėsti Žemę ligi jo ribų. Vienos planetos dykos kaip Sachara, kitos apledėjusios kaip ašigalis arba tropinės kaip Brazilijos džiunglės. Esame humaniški ir taurūs, nenorime užkariauti kitų rasių, norime tiktai perteikti joms savo vertybes ir mainais perimti jų palikimą. Laikome save šventojo Kontakto riteriais. Tai antrasis melas. Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą — tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją. Kitose tikimės atrasti mūsų primityvios praeities atvaizdą. O anoje pusėje esama kažko, ko nenorime priimti, nuo ko ginamės, nes atvežėme iš Žemės ne vien tik dorybių distiliatą, didvyrišką žmogaus monumentą! Atskridome čia tokie, kokie esame tikrovėje, o kai anoji pusė parodo mums tą tikrovę, tą jos dalį, kurią nutylime — negalime su tuo susitaikinti!
— Tai kas gi čia yra? — kantriai išklausęs Snauto, paklausiau aš.
— Tas, ko norėjome: kontaktas su kita civilizacija. Turime jį, šį kontaktą! Išdidintas lyg pro mikroskopą mūsų siaubingas bjaurumas, mūsų paikystė ir gėda!!!
Jo balsas virpėjo nuo įtūžio.
— Tu manai, kad tai… okeanas? Kad tai jis? Bet kodėl? Dabar jau nesvarbu mechanizmas, bet dėl dievo, kodėl?! Ar rimtai galvoji, kad jis nori pasismaginti mūsų sąskaita? Arba bausti mus?! Juk tai primityvi demonologija! Planeta, užvaldyta labai didelio velnio, kuris, tenkindamas savo šėtoniško humoro gyslelę, pakiša mokslinės ekspedicijos nariams succuby (Velnias moters pavidalu (angl.). )! Turbūt pats netiki tokiu begaliniu idiotizmu?!
— Tas velnias nėra toks jau kvailas, — iškošė pro dantis Snautas.
Nustebęs pažvelgiau į jį. Man toptelėjo, kad galėjo sutrikti jo nervai, netgi jei to, kas dėjosi Stotyje, nelaikytume beprotybe. „Reaktyvinė psichozė?..” — dingtelėjo man, kai Snautas ėmė tyliai kone be garso juoktis.
— Nustatinėji man diagnozę? Dar luktelk. Mat, tu patyrei tai tokia švelnia forma, kad dar nieko nežinai!
— Aha. Velnias pasigailėjo manęs, — tariau aš. Pokalbis man jau įkyrėjo.
— Tai ko gi tu nori? Kad pasakyčiau tau, kokią klastą mums ruošia iks metamorfinės plazmos bilijonai? Galimas daiktas, nieko.
— Kaip tai nieko? — paklausiau apstulbęs. Snautas vis tebesišypsojo.
— Turėtumei žinoti, kad mokslas rūpinasi vien tuo, kaip kas nors vyksta, o ne kodėl kas nors vyksta. Kaip? Ogi prasidėjo tai aštuntą ar devintą dieną po to eksperimento rentgenu. Gal okeanas atsakė į spinduliavimą kuriuo kitu spinduliavimu, gal išzondavo juo mūsų smegenis ir išgriebė iš jų kažkokias izoliuotas psichikos saleles.
— Psichikos saleles? Tai mane sudomino.
— Na taip, atplėštus nuo visų kitų procesus, užsisklendusius savyje, prislopintus, užgniaužtus, kažkokius įsižiebusius atminties židinėlius. Jis traktavo juos kaip receptą, kaip kažkokios konstrukcijos planą… Tu juk žinai, kokie panašūs į kits kitą asimetriniai kristalai chromosomų ir tų nukleininių cerebrozidų junginių, kurie sudaro įsiminimo procesų substraktą. Juk paveldimoji plazma yra,įsimenanti” plazma. Taigi okeanas išėmė tai iš mūsų, užfiksavo, o paskui… pats žinai, kas buvo paskui. Bet kodėl tai buvo padaryta? O! Tik jau ne tam, kad mus sunaikintų. Tą jis galėjo padaryti kur kas lengviau. Šiaip ar taip, esant tokiai technologinei laisvei, jis galėjo padaryti viską, pavyzdžiui, siuntinėti mums antrininkus.
— A! — sušukau aš. — Tai todėl taip išsigandai pirmąjį vakarą, kai aš atėjau!
— Taip. O pagaliau, — pridūrė Snautas, — gal jis taip ir padarė. Ką tu žinai, ar aš iš tikrųjų esu tas doras seniokas Šeškas, kuris atskrido čia prieš dvejus metus…
Jis ėmė tyliai juoktis, tarsi mano apstulbimas būtų jam padaręs dievaižin kokį malonumą, bet tuojau liovėsi.
— Ne, ne, — sumurmėjo jis, — užtenka ir be to… Gal esama ir daugiau skirtumų, bet aš žinau tik vieną: mane ir tave galima užmušti.
— O jų ne?
— Nepatariu mėginti. Klaikus vaizdas!
— Niekuo?
— Nežinau. Tik jau ne nuodais, peiliu, kilpa…
— Atomine bomba?
— Pabandytume!?
— Nežinau. Jeigu tai ne žmonės.
— O jeigu tam tikra prasme — žmonės? Subjektyviai jie žmonės. Jie visiškai nenutuokia, kaip yra atsiradę. Turbūt pastebėjai?
— Taip. Na ir… kaip tai vyksta?
— Regeneruoja neregėtu tempu. Neįmanomu tempu, akyse, sakau tau, ir vėl ima elgtis kaip… kaip…
— Kaip kas?
— Kaip kad mes įsivaizduojame, kaip tie atminties įrašai, pagal kuriuos…
— Tai tiesa, — patvirtinau aš, nepaisydamas, kad tepalas varva man nuo nudegintų skruostų ir laša ant rankų.
— Gibarianas žinojo?.. — staiga paklausiau aš. Snautas atidžiai pažvelgė į mane.
— Ar žinojo tą, ką mes?
— Taip.
— Beveik tikrai.
— Iš kur žinai, sakė tau?
— Ne. Aš radau pas jį vieną knygą…
— „Mažąjį Apokrifą”?! — sušukau, pašokdamas iš vietos.
— Taip. O iš kur tu gali tai žinoti? — staiga susierzinęs, paklausė jis, įbedęs akis man į veidą. Aš nuraminau jį mostu.
— Ramiau, — tariau aš. — Juk matai, kad esu apsvilęs ir visai neregeneruoju. Jis paliko man laišką.
— Ką sakai?! Laišką? Kas jame parašyta?
— Nedaug. Tiesą sakant, raštelis, ne laiškas. Bibliografinė soliaristinio priedo ir šito „Apokrifo” nuoroda. Kas tas „Apokrifas”?
— Senas dalykas. Gal jis ir turi ką nors bendro su visu tuo. Imk.
Jis išėmė iš kišenės aptrauktą oda nusitrynusiais kampais ploną tomelį ir padavė man.
— O Sartorijus?.. — tarstelėjau, paėmęs knygą.
— Ką Sartorijus? Tokioj situacijoj kiekvienas elgiasi… kaip išmano. Jis stengiasi būti normalus, jam tai reiškia — oficialus.
— Na žinai!
— Ogi taip. Buvau kartą drauge su juo atsidūręs tokioje situacijoje, neminėsiu smulkmenų, kad mums aštuoniems liko penki šimtai kilogramų deguonies. Mes vienas po kito metėme kasdieninius užsiėmimus, galiausiai visi vaikščiojome apžėlę, jis vienas skutosi, valėsi batus; toksai jis žmogus. Žinoma, ką jis padarys dabar, bus apsimetimas, komedija ar nusikaltimas.
— Nusikaltimas?
— Na, gal ir ne nusikaltimas. Reikia tam sugalvoti kokį naują žodį. Pavyzdžiui, „reaktyvinės skyrybos”. Gėliau skamba?
— Esi nepaprastai sąmojingas, — tariau aš.
— Norėtumei, kad verkčiau? Pasiūlyk ką nors.
— Et, duok man ramybę.
— Ne, kalbu rimtai. Tu dabar žinai maždaug tiek, kiek aš. Turi kokį planą?
— Ką tu! Neturiu supratimo, ką darysiu, kai… ji vėl pasirodys. Turi pasirodyti?
— Veikiau taip.
— Pro kur gi jie patenka į vidų? Juk Stotis hermetinė. Gal šarvai…
Jis papurtė galvą.
— Šarvai tvarkoj. Neturiu supratimo kaip. Dažniausiai svečių susilaukiam pabudę, bet reikia nors retkarčiais pamiegoti.
— Uždarytį juos kur?
— Trumpam tepadeda. Lieka priemonės… žinai, kokios. Jis atsistojo. Atsistojau ir aš.
— Klausyk, Snautai… Tu turi galvoj Stoties likvidavimą. Ir norėtumei, kad iniciatyvos imčiausi aš?
Jis papurtė galvą.
— Tai ne taip paprasta. Aišku, mes visad galime pabėgti, kad ir į sateloidą, ir iš ten pasiųsti SOS. Žinoma, kolegos nuspręs, kad mes pamišėliai, — kokia nors sanatorija Žemėje ligi tol, kol viską gražiausiai paneigsime, — juk pasitaiko kolektyvinio pamišimo atvejų tokiose izoliuotose bazėse. Gal tai ir nebūtų užvis blogiausia. Sodas, ramybė, baltos palatos, pasivaikščiojimai su slaugais…
Читать дальше
