Jis kalbėjo visai rimtai, susibrukęs į kišenes rankas, įsmeigęs kambario kertėn nereginčias akis. Raudona saulė jau dingo už horizonto ir skiauterėtos bangos tirpo juodoje kaip rašalas dykumoje. Dangus liepsnojo. Virš šito dvispalvio neapsakomai niūraus peizažo plaukė violetiniais pakraščiais debesys.
— Vadinasi, nori bėgti? Ar ne? Dar ne? Jis nusišypsojo.
— Nepalaužiamas nugalėtojau… tu dar neparagavai šito, nes neklausinėtum taip prisispyręs. Svarbu ne tai, ko norim, o tai, kas galima.
— O kas?
— Šito nežinau.
— Vadinasi, liekame čia? Manai, kad atsiras priemonė… Snautas pažvelgė į mane, — nugeibęs, raukšlių išvagotu apsilupinėjusią oda veidu.
— Kas žino. Gal ir verta, — tarė galų gale. — Apie jį veikiausiai nieko nesužinosime, bet gal apie save.
Jis nusisuko, pasiėmė savo popierius ir išėjo. Norėjau jį sustabdyti, bet žodis neišsprūdo pro lūpas. Neturėjau ką veikti, tegalėjau laukti. Aš priėjau prie lango ir pažvelgiau į kruvinai juodą okeaną, beveik nematydamas jo. Toptelėjo, kad galėčiau užsidaryti kurioje nors raketoje, tačiau negalvojau rimtai, tas būtų buvę perdaug kvaila; juk visvien būčiau turėjęs išeiti. Anksčiau ar vėliau. Atsisėdau prie lango ir pasiėmiau knygą, kurią man davė Snautas. Šviesos dar pakako, ji nurausvino puslapius, visas kambarys švietė raudonai.
Knygoje buvo kažkokio filosofijos magistro Otono Ravintzero surinkti neginčijamos vertės straipsniai ir darbai. Kiekvieną mokslą visad lydi koks nors pseudomokslas, jo keisti iškraipymai tam tikro tipo protuose; astronomija karikatūrišku
būdu atsispindi astrologijoje, chemija — kitados alchemijoje, tad suprantama, kad soliaristikos gimimą lydėjo tikra minčių — išsigimėlių banga. Ravintzero knygoje buvo šitokios rūšies dvasios peno, nors, reikia atvirai pasakyti, įžangoje jis atsiribojo nuo šito panoptikumo. Jis paprasčiausiai ir visai teisingai galvojo, kad toks rinkinys galės būti vertingas epochos dokumentas tiek istorikui, tiek ir psichologui.
Bertono raportas užėmė knygoje deramą vietą. Jis buvo kelių dalių. Pirmąją sudarė jo labai lakoniško laivo žurnalo kopija.
Nuo keturioliktos ekspedicijos sutartinio laiko valandos ligi šešioliktos keturiasdešimt minučių užrašai buvo trumpi ir negatyvūs.
,Aukštis 1000 arba 1200, arba 800 metrų, nieko nepastebėta — okeanas tuščias”. Tai kartojosi keletą kartų.
Paskui, 16,40:,Kyla raudonas rūkas. Matomumas 700 metrų. Okeanas tuščias.”
17.00: „Rūkas tirštėja, tyla, matomumas 400 metrų, su prošvaistėm. Leidžiuos į 200.”
17.20: „Esu rūke. Aukštis 200. Matomumas 20–40 metrų. Tyla. Kylu į 400.”
17.45: „Aukštis 500. Rūko lavina ligi horizonto. Rūke — piltuvo formos kiaurymės, pro kurias prasišviečia okeano paviršius. Kažkas vyksta jose. Mėginu patekti į vieną tokį piltuvą.”
17.52: „Matau lyg kokį sūkurį — išmeta geltonas putas. Jis apsuptas rūko sienos. Aukštis 100. Leidžiuosi į 20.”
Tuo baigėsi užrašai Bertono laivo žurnale. Šito vadinamojo raporto tąsa buvo ištrauka iš jo ligos istorijos; tiksliau tariant, tai buvo tekstas Bertono padiktuotų parodymų, pertraukiamų komisijos narių klausimais.
Bertonas: Kai nusileidau ligi trisdešimties metrų, išlaikyti aukštį pasidarė sunku, nes toje apskritoje be rūko erdvėje gūsiais pūtė vėjas. Turėjau visą dėmesį sukaupti į vairus ir todėl kurį laiką — gal 10 ar 15 minučių — negalėjau pažvelgti iš kabinos. Todėl nenorom patekau į rūką, mane ten sviedė stiprus vėjo gūsis. Tai nebuvo paprastas rūkas, bet lyg kokia suspensija, atrodo, koloidinė, ji aptraukė man visus langus. Turėjau daug vargo, kol juos nuvaliau. Suspensija buvo labai lipni. Tuo tarpu apsisukimai sumažėjo trisdešimt procentų, nes propeleris nepajėgė įveikti šito ruko pasipriešinimo, ir aš nebegalėjau išlaikyti aukščio. Nusileidau labai žemai ir, bijodamas užkliūti už bangų, paleidau variklius visu greičiu. Mašina išsilaikė tame pačiame aukštyje, bet į viršų nekilo. Turėjau dar keturis raketinių greitintuvų patronus. Nepavartojau jų, galvodamas, kad padėtis gali pablogėti ir tada man jų tikrai prireiks. Propeleriui sukantis visu smarkumu, prasidėjo labai didelė vibracija; numaniau, kad propeleris apsitraukia ta keista suspensija; kėlimo jėgos matuoklė vis teberodė nulį, ir čia aš nieko negalėjau padaryti. Kai tik patekau į rūką, saulės nebemačiau, bet ten, kur ji buvo, rūkas fosforizavo raudonai. Sukiojausi, vildamasis, kad pagaliau man pavyks pakliūti į viena tų rūko neaptrauktų vietų, ir tikrai po kokio pusvalandžio man tas pavyko. Įskridau į laisvą kone visiškai apskritą kelių šimtų metrų skermens erdvę. Jos ribas žymėjo smarkiai kunkuliuojantis rūkas, tarsi kilnojamas stiprių konvekcinių srovių. Todėl stengiausi laikytis kuo arčiausiai,skylės” vidurio — ten oras buvo ramiausias. Tada pastebėjau, kad okeano paviršius pasikeitęs. Bangos kone visiškai išnyko, o viršutinis šio skysčio — to, kas sudaro okeaną — sluoksnis pasidarė pusiau permatomas, vietomis drumzlinas, bet drumzlės palengva nyko, ir neilgai trukus paviršius visiškai praskaidrėjo, aš galėjau pro keleto metrų storumo sluoksnį žiūrėti į gilumą. Ten tvenkėsi tarsi koks geltonas dumblas, kuris plonom, statmenom srovelėm kilo aukštyn ir, išplaukęs į paviršių, sublizgėdavo kaip stiklas, imdavo glermėti ir putoti, o paskui sustingdavo; tada jis darėsi panašus ir labai tirštą, prisvilusį cukraus sirupą. Tasai dumblas, ar gleivės, rezgėsi į storus mazgus, kilo panašiais į kalafiorus gauburiais virš okeano ir palengva formavo įvairius pavidalus. Mane ėmė traukti prie rūko sienos, todėl turėjau porą minučių kovoti su šiuo judesiu posūkiais ir vairu, o kai vėl galėjau pažvelgti apačion, išvydau po savim kažką, kas man priminė sodą. Taip, sodą. Mačiau žemaūgius medelius ir gyvatvores, ir takelius, netikras — viskas iš tos pačios substancijos, kuri jau buvo visiškai sustingusi lyg geltonas gipsas. Šitaip viskas atrodė; okeano paviršius smarkiai blizgėjo. Aš nusileidau kuo žemiausiai, kad galėčiau gerai apžiūrėti.
Klausimas: Ar tie medžiai ir kiti augalai, kuriuos matei, buvo su lapais?
Bertono atsakymas: Ne. Tai buvo tik toks bendras pavidalas, tarsi sodo modelis. Na, taip! Modelis. Šitaip atrodė. Modelis, bet, rasi, natūralaus dydžio. Paskui viskas ėmė sproginėti ir lūžinėti, pro plyšius, kurie buvo visiškai juodi, bangomis skverbėsi į paviršių tirštas dumblas ir stingo, dalis varvėjo, o dalis likdavo, ir viskas ėmė vis smarkiau kunkuliuoti, apsidengė puta, ir aš jau daugiau nieko nebemačiau, tik tą putą. Podraug rūkas ėmė spausti mane iš visų pusių, tat padidinau apsisukimus ir pakilau į 300 metrų aukštį.
Klausimas: Ar esi įsitikinęs, jog tai, ką matei, buvo panašu į sodą, o ne į ką kita?
Bertono atsakymas: Taip. Juk aš pastebėjau ten visokių smulkmenų, pavyzdžiui, kad vienoj vietoj stovėjo išrikiuotos kažkokios kvadratinės dėželės. Paskui man dingtelėjo galvoje, kad tai galėjo būti bitynas.
Klausimas: Tau dingtelėjo paskui? Bet ne tada, kai pamatei?
Bertono atsakymas: Ne, nes viskas buvo lyg iš gipso. Mačiau ir kitokių dalykų. Klausimas: Kokių dalykų?
Bertono atsakymas: Tiksliai nepasakysiu, nes nesuspėjau jų gerai apžiūrėti. Man rodėsi, kad po kai kuriais krūmais guli kokie įrankiai. Jie buvo pailgos formos su išsikišusiais dantimis, tarsi gipsiniai mažų sodininkystės mašinų liejiniai. Bet tuo aš nesu visiškai tikras. Visu kitu — taip. Klausimas: Ar nepagalvojai, kad tai haliucinacija? Bertono atsakymas: Ne. Galvojau, kad tai fatamorgana. Kad haliucinacija, negalvojau, nes jaučiausi visai gerai, ir dar todėl, kad niekad kaip gyvas nebuvau ko panašaus matęs. Kai pakilau ligi trijų šimtų metrų, rūkas po manim buvo išakytas, atrodė kaip sūris. Vienos skylelės buvo tuščios ir pro jas mačiau, kaip banguoja okeanas, o kitose kažkas kunkuliavo. Nusileidau į vieną tokią kiaurymę ir iš keturiasdešimties metrų aukščio pamačiau, kad po okeano paviršiumi, bet visiškai negiliai, guli siena, tarsi kokio didžiulio pastato siena; ji aiškiai prasišvietė pro bangas ir joje buvo eilės tolygiai išdėstytų stačiakampių angų, panašių į langus. Man net pasirodė, kad kai kuriuose languose kažkas juda. Bet dabar nesu tuo įsitikinęs. Paskui siena ėmė palengva kilti aukštyn ir išniro iš okeano. Nuo jos ištisais kriokliais varvėjo dumblas ir kažkokie gleimėti padarai, tokie gysloti sutirštėjimai. Staiga ji perlūžo pusiau ir nugrimzdo gilyn taip greit, kad beregint dingo. Aš vėl pavariau mašiną į viršų ir skridau virš pat rūko, kone liesdamas jį važiuokle. Išvydau kitą tuščią piltuvo pavidalo vietą — ji buvo gal keliskart didesnė už pirmąją.
Читать дальше
