Jis žiūrėjo į mane, žiūrėjo nemaloniai šypsodamasis, paskui tarė:
— Tai sakai, kad aš kiaulė?
— Paskutinė kiaulė, — pritariau piktai.
— Taip? O ar būtum patikėjęs, jei būčiau tau pasakęs? Bent vienu žodeliu?
Aš tylėjau.
— Pirmam taip atsitiko Gibarianui, — kalbėjo jis, vis taip pat dirbtinai šypsodamasis. — Jis užsidarė savo kabinoje ir kalbėjosi tik pro duris. O mes, žinai, ką manėme?
Aš žinojau, bet nutariau tylėti.
— Aišku. Tarėme, kad jis pamišo. Pasakė mums kai ką pro duris, bet ne viską. Gal tu net numanai, kodėl jis slėpė, kas pas jį buvo? Na, juk jau žinai: suum cuigue (Kiekvienam savo (lot.) ). Bet jis buvo tikras mokslininkas. Pareikalavo, kad duotume jam šansų.
— Kokių šansų?
— Na, manau, kad jis bandė tai kaip nors klasifikuoti, kaip nors susitarti, išspręsti, dirbo naktį. Žinai, ką jis darė? Tikriausiai žinai!
— Tie apskaičiavimai, — tariau aš. — Stalčiuje. Radijo stotyje. Tai jo darbas?
— Taip. Bet tada aš dar to nežinojau.
— Kiek tai tęsėsi?
— Viešėjimas? Gal savaitę. Kalbėjomės pro duris. O, kas ten dėjosi! Manėme, kad jį užpuolė haliucinacijos, motoriniai sudirgimai. Duodavau jam skopolamino.
— Kaip tai… jam?!
— Na taip. Jis ėmė, bet ne sau. Eksperimentavo. Šitaip viskas ir ėjo.
— O jūs..?
— Mes? Trečią dieną nutarėme patekti pas jį, išlaužti duris, jei nebus galima kitaip, taurumo skatinami, norėjome jį gydyti.
— A… tai todėl! — išsprūdo man.
— Taip.
— Ir ten… toje spintoje…
— Taip, mielas berneli. Taip. Jis nežinojo, kad tuo metu ir mus lankė svečiai. Ir jau negalėjome rūpintis juo. Bet jis to nežinojo. Dabar tai… tai jau yra tam tikra… rutina.
Jis ištarė tai taip tyliai, kad paskutinį žodį ne tiek išgirdau, kiek numaniau.
— Palauk, nesuprantu, — tariau aš. — Tai kaip gi, juk turėjote girdėti. Pats sakei, kad klausėtės. Turėjote girdėti du balsus, taigi…
— Ne. Tik jo balsą, o jeigu ten ir buvo kokie neaiškūs kuždesiai, tai turbūt supranti, kad viską priskyrėme jam…
— Tik jo?.. Bet… kodėl?
— Nežinau. Turiu, tiesa, vieną teoriją tuo klausimu. Bet, manau, jog neverta skubėti ją taikyti, juo labiau kad ji ne viską paaiškina. Taigi. Bet tu turėjai kai ką pastebėti jau vakar, antraip būtum palaikęs mus abu pamišėliais?
— Maniau, kad pats būsiu pamišęs.
— Šitaip? Ir nieko nematei?
— Mačiau.
— Ką?!
Jo grimasa jau nebebuvo panaši į šypsnį. Ilgai žiūrėjau į jį, paskui atsakiau:
— Tą… juodukę…
Jis nepašoko, bet visas jo susigūžęs ir priekin palinkęs kūnas nežymiai atsileido.
— Galėjai mane įspėti, — pradėjau, bet jau nebe taip tvirtai.
— Juk įspėjau.
— Kokiu būdu?
— Vieninteliu galimu. Suprask, nežinojau, kas tai bus! To niekas nežinojo, to negalima žinoti…
— Klausyk, Snautai, pora klausimų. Tu… jau turi šiokią tokią patirtį. Ar toji… tai.. kas jai atsitiks?
— Tau rūpi, ar grįš?
— Taip.
— Grįš ir negrįš.
— Ką tai reiškia?
— Grįš tokia, kaip… pirmojo vizito pradžioje. Paprasčiausiai ji nieko nežinos arba, tiksliau, elgsis taip, tarsi to visko, ką tu darei, norėdamas ja atsikratyti, niekad nebūtų buvę. Jei situacija jos neprivers, ji nebus agresyvi.
— Kokia situacija?
— Tai priklauso nuo aplinkybių.
— Snautai!
— Ko tu nori?
— Negalime sau leisti tokios prabangos slėpti ką nors vienas nuo kito!
— Tai ne prabanga, — nutraukė jis sausai. — Kelvinai, man atrodo, kad tu vis dar nesupranti… arba palauk! — Jam sublizgo akys.
— Ar gali pasakyti, kas buvo pas tave?!
Aš nurijau seilę. Nuleidau galvą. Nenorėjau į jį žiūrėti. Verčiau čia būtų buvęs kas kitas, ne jis. Bet neturėjau pasirinkimo. Marlės lopas atsiklijavo ir nukrito man ant rankos. Krūptelėjau nuo jo slidaus prisilietimo.
— Moteris, kurią…— Aš nebaigiau. — Nusižudė. Pasidarė injekciją…
Snautas laukė.
— Nusižudė?.. — paklausė jis, matydamas, kad tyliu.
— Taip.
— Tai viskas? Aš tylėjau.
— Negali būti, kad viskas.
Aš staigiai pakėliau galvą. Jis nežiūrėjo į mane.
— Iš kur žinai? Jis neatsakė.
— Gerai, — tariau aš, apsilaižęs lūpas. — Susibarėme. Tiesai sakant, ne. Tai aš jai pasakiau, žinai, kaip sakoma supykus… Susirinkau mantą ir išsikrausčiau, ji davė man suprasti, nepasakė tiesiai, bet kai gyveni su kuo ilgus metus, tai to nė nereikia… Buvau tikras, jog tai tik žodžiai, kad ji pabūgs ir nepadarys šito… Aš taip jai ir pasakiau. Kitą dieną prisiminiau, kad palikau stalčiuje tas… injekcijas. Ji žinojo, kad jos yra. Atsinešiau iš laboratorijos, buvo man reikalingos, pasakiau jai tada, koks jų veikimas. Išsigandau ir norėjau eiti jų pasiimti, bet paskui pagalvojau, kad gali atrodyti, jog rimtai žiūriu į jos žodžius, ir… viskas taip pasiliko. Bet trečią dieną vis dėlto nuėjau, labai man buvo neramu. Bet… kai atėjau, ji jau buvo mirusi.
— Ak tu, nekaltybe…
Man užvirė širdis. Bet kai pažvelgiau į Snautą, supratau, kad jis nesityčioja. Aš tarsi pirmąkart jį pamačiau. Jo veidas buvo papilkęs, neapsakomas nuovargis glūdėjo giliose skruostų raukšlėse, jis atrodė kaip sunkiai sergantis žmogus.
— Kodėl taip kalbi? — keistai susidrovėjęs, paklausiau aš.
— Todėl, kad ši istorija tragiška. Ne, ne, — skubiai pridūrė, matydamas, kad aš subruzdau, — tu vis dar nesupranti. Žinoma, gal labai kremtiesi, net laikai save žudiku, bet… tai nėra užvis blogiausia.
— Ką tu sakai! — tariau ironiškai.
— Džiaugiuosi, kad manim netiki. Tai, kas įvyko, gali būti baisu, tačiau baisiausia yra tai, kas… neįvyko. Niekad.
— Nesuprantu… — sukuždėjau. Tikrai nieko nesupratau. Jis palingavo galvą.
— Normalus žmogus, — tarė jis. — Kas yra normalus žmogus? Toks, kurs niekad nepadarė nieko šlykštaus? Taip, bet ar niekad to nepagalvojo? O gal netgi nepagalvojo, tik kažkas jame pagalvojo, išniro prieš dešimtį ar trisdešimtį metų, gal jis apsigynė nuo to ir užmiršo, ir nebijojo, nes žinojo, kad niekad nebūtų to padaręs. Na, o dabar įsivaizduok, kad staiga, dienos vidury, tarp kitų žmonių susitinki TAI įkūnyta, prikaustyta prie tavęs, nesunaikinama, kas tada? Kas bus tada?
Aš tylėjau.
— Stotis, — tarė jis tyliai. — Tai bus Stotis Soliaris.
— Bet… kas gi tai pagaliau galėtų būti? — tariau netvirtai. — Juk nei tu, nei Sartorijus nesat žudikai…
— Bet juk tu psichologas, Kelvinai! — nekantriai pertarė mane Snautas. — Kas gi nėra kada nors sapnavęs tokio sapno? Kliedesio? Pagalvok apie… apie fetišistą, kuris įsimylėjo, sakysim, nešvarų skudurą, kuris, rizikuodamas savo kailiu, grasindamas ir maldaudamas, įsigyja tą savo brangiausią, šlykštų skudurą… Komiška, tiesa? Kuris podraug bjaurisi savo geidimo objektu ir kraustosi iš galvos dėl jo, ir atiduotų dėl jo gyvybę, rasi prilygdamas jausmais Romeo ir Džiuljetai… Būna šitaip. Taip, bet jau turbūt supranti, kad egzistuoja poelgiai… situacijos… tokios, kad niekas neišdrįs jų realizuoti, nebent mintyse, kokią vieną sutrikimo, nuopuolio, pamišimo valandėlę, pavadink tai kaip nori. Paskui žodis tampa kūnu. Tai viskas.
— Tai… viskas, — pakartojau nesąmoningai, negyvu balsu. Man ūžė galvoje. — Bet, bet Stotis? Kuo čia dėta Stotis?
— Tu turbūt apsimetinėji, — murmtelėjo Snautas, atidžiai pažiūrėjęs į mane. — Juk visą laiką kalbu apie Soliarį, tik apie Soliarį, apie nieką kitą. Ne mano kaltė, jeigu tai taip labai skiriasi nuo to, ko tu tikėjaisi. Bet tu jau patyrei pakankamai daug, todėl bent išklausyk mane ligi galo.
Читать дальше
