Pirmininkas:…atsižvelgdama į tai, komisija, susidedanti iš trijų gydytojų, trijų biologų, vieno fiziko, vieno inžinieriaus mechaniko ir ekspedicijos vadovo pavaduotojo, padarė išvadą, kad Bertono papasakoti įvykiai yra haliucinacinis kompleksas, kuris atsirado apsinuodijus planetos atmosfera, — buvo sudirgintos smegenų žievės asociacinės zonos, — todėl Bertonui buvo aptemusi sąmonė, ir tie įvykiai visai arba beveik visai neatitinka tikrovės.
Bertonas: Atsiprašau. Ką reiškia „visai ar beveik visai”? Kas yra,beveik visai”? Kiek tai svarbu?
Pirmininkas: Aš dar nebaigiau. Atskirai užprotokoluota votum separatum (atskira nuomonė (lot.) ) fizikos daktaro Arčibaldo Mesendžerio, kuris pareiškė, kad tai, ką papasakojo Bertonas, galėjo, jo manymu, atsitikti tikrovėje ir pridera sąžiningai ištirti. Tai viskas.
Bertonas: Kartoju ankstyvesnįjį klausimą.
Pirmininkas: Labai paprasta. „Beveik visai” reiškia, kad kokie nors realūs reiškiniai galėjo sukelti tavo haliucinacijas, Bertonai. Normaliausiam žmogui gali vėjuotą naktį judantis krūmas pasirodyti gyva būtybė. O ką jau svetimoje planetoje, kai stebėtojo protas yra nuodų veikiamas. Čia nėra tau nieko įžeidžiamo, Bertonai. Tai koks bus tavo nutarimas?
Bertonas: Pirmiau norėčiau sužinoti, kokių pasekmių turės daktaro Mesendžerio votum separatum.
Pirmininkas: Praktiškai jokių. Vadinasi, bandymų šia kryptimi nebus daroma.
Bertonas: Ar protokoluojama tai, ką mes kalbame?
Pirmininkas: Taip.
Bertonas: Tada norėčiau pasakyti, jog, mano įsitikinimu, komisija nesiskaito ne su manim — aš čia niekas — bet su pačia ekspedicijos dvasia. Taigi aš, kaip jau esu sakęs, daugiau į klausimus neatsakinėsiu.
Pirmininkas: Ar tai viskas?
Bertonas: Taip. Bet aš norėčiau pasimatyti su daktaru Mesendžeriu. Ar bus galima?
Pirmininkas: Žinoma.
Tuo baigėsi antrasis protokolas. Kortelės apačioje buvo smulkiu šriftu išspausdinta pastaba, sakanti, kad dr. Mesendžeris kitą dieną apie tris valandas kalbėjosi su Bertonu, paskui kreipėsi į Ekspedicijos Tarybą, reikalaudamas dar kartą išnagrinėti piloto parodymus.
Jis tvirtino, jog to reikalauja nauji papildomi duomenys, kurių jam suteikė Bertonas, bet kuriuos galės paskelbti tik tada, jei Taryba priims teigiamą nutarimą. Taryba, kurią sudarė Šanahanas, Timolis ir Trahieras, atmetė šį pasiūlymą, ir byla buvo baigta.
Knygoje dar buvo fotokopija vieno puslapio laiško, rasto Mesendžerio dokumentuose po jo mirties. Tai būta, matyt, juodraščio, Ravintzeriui nepavyko nustatyti, ar tas laiškas buvo išsiųstas ir kokios buvo jo pasekmės.
„…jos neįtikėtina bukaprotystė, — prasidėjo tekstas. — Rūpindamasi savo autoritetu, Taryba, konkrečiai kalbant, Šanahanas ir Timolis (nes Trahiero balsas nieko nereiškė) atmetė mano reikalavimą. Dabar kreipiuosi betarpiškai į Institutą, bet pats supranti, jog tai tik bejėgiškas protestas. Saistomas pažado, deja, negaliu Tau atskleisti to, ką man yra pasakęs Bertonas. Tarybos sprendimą, reikia manyti, bus paveikęs tas faktas, kad apie savo atradimą jiems pranešė žmogus, neturintis jokio mokslinio laipsnio, nors ne vienas tyrinėtojas galėtų pavydėti tam pilotui sveiko proto ir stebėtojo talento. Prašau Tave atsiųsti man atgaliniu paštu tokius duomenis:
1) Fechnerio biografiją, pradedant vaikyste,
2) viską, ką žinai apie jo šeimą ir šeimos santykius; girdėjau, kad jis paliko našlaičiu mažą vaiką,
3) topografiją tos vietos, kur augo Fechneris.
Dar norėčiau Tau pasakyti, ką aš apie visa tai galvoju. Kaip žinia, netrukus po Fechnerio ir Karučio išskridimo raudonosios saulės centre atsirado dėmė, kuri savo korpuskuliniu spinduliavimu pažeidė radijo ryšį, ypač, pagal sateloido duomenis, pietiniame pusrutulyje, tai yra, ten, kur buvo mūsų bazė. Fechneris ir Karučis buvo nuskridę nuo bazės toliau už visas kitas tyrinėtojų grupes.
Tokio tiršto atkakliai tvyrančio rūko, esant visiškam štiliui, nebuvome pastebėję per visą savo buvimo planetoje laiką ligi pat katastrofos dienos.
Manau, kad tai, ką matė Bertonas, buvo dalis operacijos,Žmogus”, kurią įvykdė anoji lipni pabaisa. Visų Bertono pastebėtų darinių tikrasis šaltinis buvo Fechneris — jo smegenys kažkokios mums nesuprantamos „psichinės vivisekcijos” metu; tai buvo eksperimentinis atkūrimas, kai kurių (turbūt patvariausių) jo atminties pėdsakų rekonstrukcija.
Žinau, kad tai skamba fantastiškai, žinau, kad galiu klysti. Todėl prašau, padėk man; dabar esu Alaryke ir čia lauksiu tavo atsakymo.
Tavo A.”
Aš vos begalėjau skaityti — taip sutemo, jog knyga mano rankoje papilkėjo, paskui raidės ėmė mirguliuoti akyse, bet tuščia puslapio dalis rodė, kad priėjau pabaigą tos istorijos, kuri mano paties pergyvenimų šviesoje pasirodė labai tikėtina. Pasisukau į langą. Virš horizonto tirštoje violetinėje šviesoje it blėstančios žarijos dar švytėjo keli debesys. Tamsos gaubiamas okeanas buvo nematomas. Girdėjau, kaip šiušena popierinės juostelės virš ventiliatorių.
Įšilęs šiek tiek ozonu atsiduodantis oras atrodė sutirštėjęs. Visoje Stotyje viešpatavo absoliuti tyla. Pagalvojau, kad mūsų nutarimas pasilikti nėmaž nebuvo didvyriškas. Jau seniai praėjo epocha didvyriškų kovų, drąsių ekspedicijų, baisių mirčių, kaip, sakysim, pirmosios okeano aukos, Fechnerio, žuvimas. Man jau beveik nerūpėjo, kas yra Snauto ar Sarto — rijaus „svečiai”. „Praeis kiek laiko, — pagalvojau aš, — ir mes liausimės gėdytis ir vengti kits kito. Jei negalėsime „svečių” atsikratyti, tai priprasime prie jų ir gyvensime su jais, o jeigu jų kūrėjas pakeis žaidimo taisykles, prisitaikysime ir prie naujų, nors tam tikrą laiką spyriosimės, blaškysimės, o gal net kuris nusižudys, bet galiausiai vėl viskas atgaus pusiausvyrą.” Kambario tamsa vis labiau panėšėjo į žemiškąją. Joje tešvietė balti praustuvo ir veidrodžio kontūrai. Aš atsistojau, apgraibom susiradau lentynoje vatos gniužulėlį, apsitryniau suvilgytu tamponu veidą ir atsiguliau aukštielninkas į lovą. Kažkur virš manęs palei ventiliatorių čia stiprėjo, čia tilo kažkoks šiugždesys, panašus į peteliškės plazdėjimą. Aš net nemačiau lango, viską gaubė juoduma; nežinia iš kur sklindančios blausios šviesos ruoželis kabojo prieš mane, net nežinau, ar ant sienos, ar dykumos gelmėje ten, už lango. Prisiminiau, kad aną vakarą išsigandau tuščio Soliario erdvės žvilgsnio, ir vos nenusijuokiau. Aš nebebijojau jo. Nieko nebijojau. Pakėliau prie akių ranką. Laikrodžio ciferblate sušvito fosforinis skaitmenų vainikėlis. Po valandos turėjo patekėti žydroji saulė. Mėgavausi viešpataujančia tamsa, giliai alsavau, tuščias, išsivadavęs nuo bet kokių minčių.
Pasijudinęs pajutau prispaustą prie šlaunies magnetofono dėželę. Taip. Gibarianas. Jo balsas, išlikęs juostoje. Man net į galvą neatėjo atgaivinti jį, paklausyti. Tai buvo viskas, ką galėjau padaryti dėl jo.
Aš paėmiau magnetofoną, norėdamas pakišti jį po lova, ir išgirdau šnaresį, paskui tyliai sugirgždėjo veriamos durys.
— Krisai?.. — pasigirdo tylus balsas, kone kuždesys. — Ar tu čia, Krisai? Taip tamsu.
— Nieko, — tariau aš. — Nebijok. Eikš čia.
Gulėjau aukštielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padėta man ant peties. Užtvindžiusi kambarį tamsa atgijo. Girdėjau žingsnius. Sienos nyko. Virš manęs kažkas dunksojo ir vis kilo į begalinį aukštį. Aš sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglėbtas be prisilietimo, jutau jos standų, orą išstumiantį vaiskumą. Kažkur labai toli plakė širdis. Sukaupiau visą dėmesį, jėgų likučius ir laukiau agonijos. Ji neatėjo. Tik vis mažėjau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdvė be formos, debesų, žvaigždžių, atitoldama ir didėdama, darė mane savo centru. Aš stengiausi įsisprausti į tai, ant ko gulėjau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslėpė. Aš sugniaužiau rankas, uždengiau jomis veidą. Jo jau nebuvo. Pirštai perėjo kiaurai, norėjau šaukti, rėkti…
Читать дальше
