Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienų kertės — viskas tarsi apvesta plačiais matiniais brūkšniais, be spalvos — vien kontūrai. Vaiski, perlinė baltuma tyloje už lango. Mano kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pažvelgiau jos pusėn, ji žiūrėjo į mane.
— Tau nutirpo petys?
— Ką?
Ji pakėlė galvą. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, šviečiančios tarp juodų blakstienų. Pajutau jos kuždesio šilumą ir tik paskui supratau žodžius.
— Ne. A, taip.
Aš apkabinau jos pečius. Nuo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas. Pamažu priglaudžiau ją antra ranka.
— Sapnavai blogą sapną?
— Sapną? Taip, sapną. O tu nemiegojai?
— Nežinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip žiūri?
Aš prisimerkiau. Jaučiau tankų, lygų jos širdies plakimą ten, kur lėčiau plakė manoji. „Butaforija”, — pagalvojau. Tačiau manęs niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baimė ir neviltis jau buvo praėję. Buvau toli nuo jų, o, taip toli dar nėra buvęs niekas. Paliečiau lūpomis jos kaklą, nuslydau žemyn, į mažą, glotnų lyg kriauklelės vidus įdubimą prie gerklės. Ir čia plakė pulsas.
Pasirėmiau ant alkūnės. Jokių gaisų, jokios priešaušrio švelnumos, horizontą užliejo elektrinio žydrumo žara, pirmas spindulys pervėrė kambarį it strėlė, viskas sužiro šviesomis, vaivorykštiniai atspindžiai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodėsi, jog šviesa plieskia į kiekvieną sutiktą plokštuma, tarsi norėdama išsivaduoti, išsprogdinti ankštą kambarį. Jau nebebuvo galima žiūrėti. Aš nusisukau. Harės vyzdžiai sumažėjo. Pilkos akys pažvelgė man į veidą.
— Ar jau diena? — paklausė ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrovė.
— Čia visad šitaip, mieloji.
— O mes?
— Ką mes?
— Ilgai čia būsime?
Mane ėmė juokas. Bet kai duslus garsas išsprūdo man iš krūtinės, jis nebuvo panašus į juoką.
— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?
Jos akių vokai nė nevirptelėjo. Harė įdėmiai žiūrėjo į mane. Ar ji mirkčioja? To nežinojau. Ji timptelėjo apklotą: ant jos peties pasimatė maža rausva trikampė dėmelė.
— Ko tu taip žiūri?
— Tu labai graži.
Ji šyptelėjo. Bet tai tebuvo mandagumas, padėka už komplimentą.
— Tikrai? Tu žiūri tarsi tu… tarsi aš…
— Ką?
— Tarsi ko ieškotum.
— Nekalbėk niekų!
— Ne. Tarsi galvotumei, kad man kažkas yra arba, kad tau kažko nepasakiau.
— Ką tu!
— Jeigu giniesi, tai tikrai taip yra. Bet kaip sau nori.
Už liepsnojančių langų tvenkėsi sustingusi melsva kaitra. Prisidengęs ranka akis, susiradau akinius. Jie gulėjo ant stalo. Atsiklaupiau lovoje, užsidėjau juos — ir pamačiau jos atspindį veidrodyje. Ji kažko laukė. Kai vėl atsiguliau šalia, ji nusišypsojo.
— O man? Staiga supratau.
— Akinių?
Aš atsikėliau ir ėmiau ieškoti stalčiuose, ant staliuko palangėje. Radau dvi poras, abi per dideles. Padaviau jai. Ji prisimatavo viena ir antrą. Jie smuko jai ant nosies galiuko.
Pratisai girgždėdamos, ėmė vertis langų sklendės. Akimirka, ir viduje Stoties, kuri it vėžlys įlindo į savo kiautą, stojo naktis. Apgraibom nuėmiau jai akinius ir drauge su savais padėjau po lova.
— Ką darysim? — paklausė ji.
— Kas daroma naktį: miegosim.
— Krisai. - Ką?
— Gal uždėti tau naują kompresą?
— Ne, nereikia. Nereikia… brangioji.
Kai ištariau tuos žodžius, pats nesupratau, ar apsimetinėju, ar ne, bet staiga tamsoje apkabinau apgraibom jos liaunus pečius ir, jausdamas jų virpesį, patikėjau, kad čia jinai. Nors… nežinau. Man staiga pasirodė, kad tai aš ją apgaudinėju, o ne ji mane, nes ji yra tiktai pati savimi.
Paskui aš migdžiausi dar keliskart, bet iš snaudulio mane vis išplėšdavo mėšlungis, besidaužanti širdis rimo palengva, mirtinai pavargęs glaudžiau ją prie savęs, ji rūpestingai lietė mano veidą, kaktą, labai atsargiai, tikrindama, ar neturiu karščio. Tai buvo Harė. Kitos, tikresnės negalėjo būti.
Kai taip pagalvojau, kažkas pasikeitė manyje. Aš lioviausi kovoti ir beregint užmigau.
Mane pažadino švelnus prisilietimas. Kaktą gaivino maloni vėsa. Mano veidą buvo užklojęs kažkas drėgnas ir minkštas. Paskui tas daiktas palengva atsidengė, ir aš pažvelgiau į palinkusį prie manęs Harės veidą. Ji abiem rankom gręžė marlę į porcelianinį dubenėlį. Salia stovėjo buteliukas skysčio nuo nudegimų. Ji nusišypsojo man.
— Na, ir miegi, — tarė ji, vėl dėdama marlę ant kaktos. — Ar skauda?
— Ne.
Aš pajudinau kaktos odą. Tikrai, nudegimų nebejutau. Harė sėdėjo ant lovos krašto, apsigaubusi vyrišku baltu su oranžiniais dryžiais maudymosi chalatu, jos juodi plaukai pažiro ant apykaklės. Rankoves buvo pasiraitojusi ligi alkūnių, kad nekliūtų.
Buvau baisiai išalkęs, gal dvidešimt valandų nieko neturėjau burnoje. Kai Harė nuėmė kompresą, aš atsikėliau. Staiga mano žvilgsnis krito į dvi greta gulinčias visiškai vienodas baltas sukneles su raudonom sagom — pirmą, kurią padėjau jai nusivilkti, perpjovęs iškirptę, ir antrą, kuria apsivilkusi, atėjo vakar. Šį kartą ji pati praardė žirklėmis siūlę. Sakė, kad užtrauktukas tikriausiai bus užsikirtęs.
Tos dvi vienodos suknelės buvo baisiausias dalykas, kokį pergyvenau ligšiol. Harė triūsė prie vaistų spintelės, tvarkydama ją. Aš vogčia nusisukau nuo jos ir ligi kraujo įsikandau ranką. Vis žiūrėdamas į tas dvi sukneles, tiksliau, vieną ir tą pačią, dukart pakartotą, ėmiau trauktis atbulas į duris. Iš čiaupo čiurlendamas vis bėgo vanduo. Atidariau duris, tyliai išsmukau koridoriun ir atsargiai jas uždariau.
Girdėjau, kaip kambaryje sroveno vanduo ir skambčiojo buteliukai. Staiga šitie garsai nutilo. Koridoriuje palubėje degė pailgos lempos, neaiški šviesos dėmė krito ant durų paviršiaus. Aš sukandau dantis ir laukiau, įsitvėręs rankenos, nors nesitikėjau galėsiąs ją išlaikyti. Staigus trūktelėjimas vos neišplėšė man jos iš rankos, bet durys neatsidarė, tik sutirtėjo ir ėmė baisiai treškėti. Apstulbęs paleidau rankeną ir pasitraukiau atbulas. Su durim darėsi kažkas nepaprasta: jų lygi plastmasinė plokštė įlinko tarsi spaudžiama iš mano pusės vidun, į kambarį. Emalė ėmė skilinėti smulkiais lopinėliais, atidengdama plieninę staktą, kuri rietėsi vis labiau. Dabar supratau: užuot stūmusi duris, kurios atsidarinėjo į koridorių, Harė stengėsi atidaryti jas, traukdama į save. Šviesos refleksas išsikreivino baltoje plokštėje it įgaubtame veidrodyje, pasigirdo smarkus trakštelėjimas, ir vientisa nežmoniškai išgaubta plokštė perskilo. Išplėšta iš lizdo rankena įlėkė į kambarį. Angoje beregint pasirodė kruvinos rankos, kurios nepaliovė traukusios — durys perlūžo pusiau, pakibo įstrižai ant vyrių ir man ant krūtinės kūkčiodama puolė pamėlusiu negyvu veidu būtybė, vilkinti baltą oranžiniais dryžiais chalatą.
Jeigu šis reginys nebūtų manęs suparalyžiavęs, aš turbūt būčiau bandęs pabėgti. Harė konvulsingai gaudė orą, jos galva daužėsi man į petį, net plaikstėsi išsitaršę plaukai. Apkabinęs pajutau, kad ji slysta man iš rankų. Prasispraudęs pro suskaldytas duris, įnešiau ją į kambarį, paguldžiau lovon. Jos nagai buvo pasruvę krauju ir aplaužyti. Kai atsuko ranką, pamačiau ligi gyvos mėsos nudraskytą delną. Aš pažvelgiau jai į veidą, atviros akys žiūrėjo pro mane be jokios išraiškos.
— Hare!
Ji kažką neaiškiai sumurmėjo.
Prikišau prie jos akies pirštą. Vokai užsimerkė. Priėjau prie vaistų spintelės. Lova sugirgždėjo. Atsisukau. Harė sėdėjo išsitiesusi ir išsigandusi žiūrėjo į kruvinas rankas.
Читать дальше
