Tai buvo basų kojų pirštai, regimi iš pėdų pusės, pailgi pirštų minkštimėliai buvo kiek prasiskėtę. Po suglamžytu drobulės kampu gulėjo prisiplojusi negrė.
Ji gulėjo kniūpsčia, tarsi kietai įmigusi. Colis po colio nutraukiau storą audeklą. Galva, apaugusi susiraizgiusiom mažom melsvom garbanėlėm gulėjo juodo stambaus peties įlinkime. Pro blizgančią nugaros odą buvo išsišovę stuburo slanksteliai. Didžiulis kūnas nekrutėjo. Dar kartą pažvelgiau į basus jos kojų padus, ir mane apstulbino keistas dalykas: jie nebuvo susiploję nei sugrubę nuo svorio, kurį turėjo pakelti, jų oda net nebuvo suragėjusi nuo vaikščiojimo basom, ji buvo tokia pat plona, kaip pečių ar rankų.
Šį įspūdį patikrinau palietęs jas, tai man buvo kur kas sunkiau, negu paliesti negyvą kūną. Tada atsitiko neįtikėtinas dalykas: šis dvidešimt penkių laipsnių šaltyje gulintis kūnas buvo gyvas, jis pajudėjo. Negrė prisitraukė koją it miegantis šuo, kai jį paimi už letenos. „Sušals čia”,— pagalvojau aš, bet jos kūnas buvo ramus ir nelabai šaltas, pirštų galais dar jutau švelnų prisilietimą. Žengiau atatupstas už užuolaidos, nuleidau ją ir grįžau koridoriun. Man pasirodė, kad jame neapsakomai karšta. Laiptai vėl atvedė mane prie pat raketodromo. Atsisėdau ant rulonu suvynioto parašiuto ir susiėmiau rankom galvą. Jaučiausi it sumuštas. Nežinojau, kas su manim dedasi. Buvau sugniuždytas, mano mintys slydo į kažkokią prarają, sąmonės netekimas, mirtis, man rodėsi neapsakoma, nepasiekiama malonė.
Pas Snautą ar Sartorijų man nebuvo ko eiti, neįsivaizdavau, kad kas galėtų sujungti į visumą tai, ką ligšiol pergyvenau, ką mačiau, ką liečiau savo rankomis. Vienintelis išsigelbėjimas, priebėga, paaiškinimas buvo pamišimo diagnozė. Taip: būsiu išėjęs iš proto, tuojau pat, kai tik nutūpiau čia. Okeanas šitaip veikė mano smegenis — aš pergyvenau haliucinaciją po haliucinacijos, o jeigu taip, tai nereikia eikvoti jėgų, veltui stengiantis išspręsti tikrovėje neegzistuojančią mįslę, o ieškoti medicinos pagalbos, iššaukti per radiją,Prometėją” ar kokį kitą laivą, pasiųsti SOS signalus…
Tada atsitiko tai, ko visai nesitikėjau: pagalvojęs, kad pamišau, aš nusiraminau.
Aš dabar net labai gerai supratau Snauto žodžius — jeigu tarsim, kad išvis egzistuoja kažkoks Snautas ir kad esu su juo kažkada kalbėjęsis. Juk haliucinacijos galėjo prasidėti daug anksčiau. Kas žino, gal aš vis dar tebesu „Prometėjo” laive, ištiktas staigios protinės ligos; gal viskas, ką pergyvenau, tebuvo mano suerzintos vaizduotės padarinys. Tačiau jei sirgau, galėjau pasveikti, ir tai man teikė išsigelbėjimo vilties, kurios anaiptol negalėjau įžvelgti šiame vos keletą valandų trunkančiame Soliario pergyvenimų košmare.
Todėl visų pirma reikėjo atlikti kokį logiškai apgalvotą eksperimentą su pačiu savim — experimentum crucis ( Lot. pažodžiui — išbandymas kryžium.) — kuris parodytų, ar aš iš tikrųjų išėjau iš proto ir tapau savo paties vaizduotės kliedesių auka, ar mano pergyvenimai, nors absurdiški ir neįtikėtini, yra realūs.
Šitaip samprotavau, žiūrėdamas į metalinį kronšteiną, į kurį rėmėsi raketodromo konstrukcija. Tai buvo išsikišęs iš sienos išgaubtomis plokštėmis išklotas plieninis stiebas, nudažytas šviesiai žalia spalva; keliose vietose kokio metro aukštyje dažai buvo apsilupinėję, matyt, juos bus nutrynę pro čia riedantys raketiniai vežimėliai. Aš paliečiau plieną, šildžiau jį valandėlę delnu, pabarbenau į nuvalcuotą apsauginę plokštę; ar gali kliedesys pasiekti tokį realumo laipsnį? Gali — atsakiau pats sau; šiaip ar taip, tai buvo mano specialybė, čia aš nusimaniau.
O ar galima sugalvoti tokį išbandomąjį eksperimentą? Iš pradžių man atrodė, kad ne, nes mano nesveikos smegenys (jeigu jos iš tikrųjų nesveikos) produkuos visokias iliuzijas, kokių iš jų pareikalausiu. Juk ne tik sergant, bet ir normaliausiai sapnuojant pasitaiko, kad kalbamės su mums nepažįstamais žmonėmis, užduodame tiems sapno vaidiniams klausimus ir girdime jų atsakymus; be to, nors tos būtybės iš tikrųjų tėra mūsų psichikos padariniai, lyg kokios laikinai atsiribojusios jos pseudosavarankiškos dalelės, mes nežinome, kokius žodžius jos ištars ligi tol, kol (tame sapne) jos neprabyla į mus. O juk iš tikrųjų tai yra žodžiai, kuriuos sukūrė anoji atribota mūsų pačių proto dalis, ir todėl mes turėtume juos žinoti jau tuomet, kai patys juos sugalvojome, norėdami įdėti juos į fiktyvios būtybės lūpas. Todėl, ką aš užplanuočiau, ką įgyvendinčiau, visad galėčiau sau pasakyti, jog pasielgiau taip, kaip elgiamasi sapnuojant. Ir Snautas, ir Sartorijus galėjo visiškai neegzistuoti tikrovėje, todėl užduoti jiems kokius nors klausimus buvo bergždžias darbas.
Aš pagalvojau, kad galėčiau išgerti kokių stipriai veikiančių vaistų, pavyzdžiui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Šitie fenomenai įrodytų, jog tai, ką pavartojau, egzistuoja iš tikrųjų ir yra materialios, mane supančios tikrovės dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebūtų reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi aš žinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tų vaistų pavartojimas, tiek jų sukelti efektai tebus mano vaizduotės padariniai.
Man jau ėmė rodytis, kad patekęs į šį pamišimo žiedą nesugebėsiu iš jo išsiveržti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima ištrūkti pačiam iš savęs ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalūs, bet staiga man šovė į galvą labai paprasta ir labai vykusi mintis.
Aš pašokau ir nubėgau tiesiai į radijo stotį. Ji buvo tuščia. Žvilgtelėjau į sieninį elektrinį laikrodį. Baigėsi ketvirta valanda nakties, sąlyginės nakties Stotyje, nes lauke žioravo raudona aušra. Skubiai įjungiau tolimo atstumo radijo ryšio aparatūrą ir, laukdamas, kol įšils lempos, dar kartą permąsčiau kiekvieną eksperimento etapą.
Neprisiminiau, kokiu signalu iššaukiama automatinė Soliario sateloido stotis, bet suradau jį lentelėje, kabančioje virš pagrindinio pulto. Pasiunčiau šaukimą Morzės abėcėle ir po aštuonių sekundžių gavau atsakymą. Sateloidas, tikriau tariant jo elektroninės smegenys, atsiliepė ritmingai pasikartojančiais signalais.
Tada pareikalavau, kad jis praneštų man penkto dešimtainio ženklo tikslumu, kuriuos Galaktikos žvaigždžių kupolo meridianus kerta jis dvidešimt dviejų sekundžių intervaluose, skrisdamas aplink Soliarį.
Paskui atsisėdau ir ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo po dešimties minučių. Atplėšiau popieriaus juostelę su išspausdintu rezultatu ir, padėjęs į stalčių (stengiausi į ją nė nežvilgtelėti), atsinešiau iš bibliotekos didelius dangaus žemėlapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros kelionės žinyną ir dar keletą knygų. Paskui ėmiau ieškoti atsakymo į tą patį klausima. Kone valandą sprendžiau lygtis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau tiek daug skaičiavęs, nebent studijuodamas, per praktinės astronomijos egzaminą.
Skaičiavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau šitaip: pagal dangaus žemėlapius gausiu skaičius, ne visiškai sutampančius su sateloido duomenimis. Ne visiškai, kadangi sateloidą veikia Soliario gravitacinės jėgos, jos abi viena aplink kitą besisukančios saulės, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todėl sateloidą ištinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turėsiu dvi eilutes skaičių — gautų iš sateloido ir teoretiškai apskaičiuotų, remiantis dangaus žemėlapiais — padarysiu savo apskaičiavimuose pataisas. Tada abi rezultatų grupės privalo sutapti ligi ketvirtojo ženklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame ženkle, jie atspindės nenumatytą okeano poveikį.
Читать дальше
