— Matei?!
Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.
— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?
— Ką tu matei!?
— Ar tai žmogus, ką?
Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.
— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją… paliesti. Galima ją… sužeisti… Paskutinįkart tu matei ją šiandien.
— Iš kur žinai!?
Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.
— Prieš mano nusileidimą… prieš pat?
Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.
— Tu!? — pralemeno. — Kas TU esi!?
Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk aš mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats… irgi..?
— Kas tai buvo? — paklausiau aš.
Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.
Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.
— Kas čia dedasi… — tarė jis tyliai. — Kliedesys…
— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.
— Jei nežinai… — bambtelėjo jis.
— Tai kas?
— Tai nieko.
— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.
— Ko tu nori?
— Kad pasakytum, ką matei.
— O tu?.. — paklausė jis įtariai.
— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau…
— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko… juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas…
— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?
— Aišku!
— Kodėl neparašei teisybės?
— Kodėl?.. — pakartojo jis.
Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!
— Kur automatai? — paklausiau aš.
— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.
— Kodėl?
Jis vėl neatsakė.
— Nepasakysi?
— Negaliu.
Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.
— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.
Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.
— Kokią tai turi reikšmę?
— Ak šitaip? Tai ką ketini veikti?
Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?
— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.
— Nenori pasakyti?
— Nežinau.
— Gerai.
Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.
— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.
Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.
Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.
— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.
— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.
— Kelvinai!
Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.
— Kelvinai, tai nėra… aš… iš tikrųjų negaliu, — suvebleno jis.
Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.
Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.
Koridorius buvo tuščias. Iš pradžių jis ėjo tiesiai, paskui suko dešinėn. Niekad nebuvau buvęs Stotyje, bet treniruodamasis šešias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esančioje Institute, Žemėje. Žinojau, kur veda laipteliai aliuminėm pakopėlėm.
Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungiklį. Kai susiieškojau kartotekoje pirmąjį Soliario metraščio tomą drauge su priedu ir paspaudžiau mygtuką, užsižiebė raudona lempelė. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibarianą, taipgi ir kita, „Mažasis apokrifas”. Užgesinau šviesą ir nulipau apačion. Bijojau įeiti į jo kabiną, nors pirmiau ir girdėjau jos žingsnius. Ji galėjo ten sugrįžti. Stovėjau valandėlę prie durų, paskui, sukandęs dantis, nugalėjau save ir įėjau.
Apšviestas kambarys buvo tuščias. Ėmiau kilnoti gulinčias palangėj ant grindų knygas, paskui nuėjau prie spintos ir uždariau ją. Negalėjau žiūrėti į tuščią vietą tarp kombinezonų. Palangėje metraščio priedo nebuvo. Dėliojau metodiškai tomą po tomo, kolei prisikasęs prie paskutinės knygų šūsnies, gulinčios tarp lovos ir spintos, aptikau ieškomąjį tomą.
Vyliausi rasiąs jame kokią nuorodą, ir iš tikrųjų pavardžių rodyklėje buvo įdėta juostelė. Joje raudonu pieštuku buvo užrašyta pavardė, kuri man nieko nesakė: Andrė Bertonas. Knygoje ji buvo paminėta du kartus. Iš pradžių susiradau pirmąją vietą ir sužinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Šanahano laivo pilotas. Antrąkart jo pavardę aptikau, pervertęs šimtą su viršum puslapių.
Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgėsi labai atsargiai, tačiau kai po šešiolikos dienų paaiškėjo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokių agresyvumo žymių, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo paviršiaus daikto ir kaip begalėdamas vengia betarpiško kontakto su aparatais bei žmonėmis, Šanahanas ir jo pavaduotojas Timolis ėmė nebesilaikyti kai kurių griežtų atsargumo taisyklių, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darbą.
Tada ekspedicija buvo padalinta į mažas, dviejų ir trijų asmenų grupeles, kurios skraidė virš okeano kartais kelių šimtų mylių aukštyje; supantys darbų teritoriją spinduliuotuvai, anksčiau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazėje. Pirmosios keturios dienos po šitų pakeitimų praėjo be jokių įvykių, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandrų deguonies aparatūra, kadangi išmetimo vožtuvai pasirodė esą jautrūs nuodingos atmosferos veikimui. Todėl juos reikėjo beveik kasdien keisti naujais. “
Penktąją dieną, dvidešimt pirmąją skaičiuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinėtojai, Karučis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) išskrido tyrinėti okeano mažu dviviečiu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslėgto oro pagalvės.
Читать дальше
