— Ar tu kada nors miegi? — paklausiau, stovėdamas prie jos.
— Nežinau.
— Kaip nežinai? Pagalvok, mieloji.
— Tai turbūt nėra tikras miegas. Gal aš sergu? Guliu taip
ir galvoju, ir žinai… Ji sudrebėjo.
— Ką? — paklausiau pakuždom, man trūkčiojo balsas.
— Tai labai keistos mintys. Nežinau, iš kur jos randasi.
— Pavyzdžiui?
„Privalau būti ramus kad ir ką išgirsčiau”, — pagalvojau ir pasiruošiau jos žodžiams it stipriam smūgiui. Ji bejėgiškai papurtė galvą.
— Tai kažkas tokio… aplinkui…
— Nesuprantu?.
— Tarytum ne tik manyje, bet toliau, taip kažkaip… Nemoku pasakyti. Nėra tokių žodžių…
— Tai tikriausiai sapnai, — tariau, lyg neimdamas jos žodžių į galva, ir lengviau atsidusau. — O dabar užgesinsim šviesą ir ligi ryto neturėsim jokių rūpesčių, o rytą, jei panorėsim, pasiieškosim naujų. Gerai?
Ji paspaudė mygtuką, pasidarė tamsu, aš atsiguliau į ataušusį patalą ir pajutau jos artėjančio kvėpavimo šilumą. Apkabinau ją.
— Stipriau! — sukuždėjo ji. Ir ilgai palaukus: — Krisai?
— Ką?
— Aš myliu tave. Man norėjosi rėkti.
Rytas buvo raudonas. Didžiulis saulės rutulys kabojo žemai virš horizonto. Prie durų slenksčio gulėjo laiškas. Atplėšiau voką. Harė buvo vonioje, girdėjau ją niūniuojant. Kartas nuo karto iškišdavo pro duris aplipusį šlapiais plaukais veidą. Nuėjau prie lango ir perskaičiau:
„Kelvinai, įklimpome. Sartorijus linkęs veikti energingai. Jis tiki, kad jam pavyks destabilizuoti neutronines sistemas. Tyrimams jam reikia tam tikro kiekio plazmos, kaip pirminės F medžiagos. Jis siūlo, kad tu vyktumei į žvalgybą ir paimtumei truputį plazmos į konteinerį. Daryk, kaip pats išmanai, bet pranešk man, ką nutarsi. Aš neturiu savo nuomonės. Man atrodo, kad jau apskritai nieko nebeturiu. Norėčiau, kad taip padarytum tik todėl, jog tai būtų šioks toks žingsnis priekin, bent tariamas. Antraip tektų tik pavydėti G.
Šeškas
P.S. Neik į radijo stotį. Tą dar gali man padaryti. Verčiau paskambink.”
Širdį spaudė, skaitant šį laišką. Dar kartą atsidėjęs jį peržiūrėjau, suplėšiau ir įmečiau į kriauklę. Paskui ėmiau ieškoti kombinezono Harei. Jau vien tai buvo baisu. Visai kaip aną kartą. Bet ji nieko nežinojo, nes nebūtų galėjusi taip apsidžiaugti, kai pasakiau, kad turiu vykti į maža žvalgybą už Stoties ribų, ir prašiau, kad ji mane lydėtų. Mudu papusryčiavome mažoje virtuvėlėje (Harė vėl nurijo tik keletą kąsnių) ir nuėjome į biblioteką.
Prieš vykdydamas tai, ko pageidavo Sartorijus, aš norėjau peržvelgti literatūra, liečiančią neutroninių sistemų ir lauko problemas. Nutariau kontroliuoti jo darbą, nors dar nežinojau, kaip imsiuosi to. Man dingtelėjo, kad šitas kol kas dar neegzistuojantis neutroninis anihiliatorius galėtų išvaduoti Snautą ir Sartorijų, o aš pralaukčiau „operaciją” drauge su Hare kur nors už Stoties, pavyzdžiui, raketoje. Ilgokai kiurksojau prie didelio elektroninio katalogo, užduodamas jam klausimus, į kuriuos jis atsakinėjo arba išmesdamas kartotekines korteles su lakonišku užrašu „bibliografijoje nėra”, arba siūlydavo man leistis į tokias specialių fizikos darbų džiungles, kad nežinojau, nuo ko pradėti. Man kažkodėl nesinorėjo išeiti iš šito didelio, apskrito kambario lygiom sienom, išraižytom kvadratais stalčių su daugybe mikrofilmų ir elektroninių įrašų. Esanti pačiame Stoties centre biblioteka buvo be langų ir labiausiai izoliuota vieta metalinio kiaukuto viduje. Kas žino, gal todėl man joje buvo gera, nors ieškojimai buvo aiškiai nesėkmingi. Vaikštinėjau po erdvią salę, sustojau prie didžiulio ligi pat lubų stelažo, pilno knygų. Tai buvo gan abejotinos vertės knygos, laikomos čia veikiau kaip atminties ir pagarbos duoklė Soliario tyrinėjimų pionieriams. Lentynose gulėjo apie šeši šimtai tomų — visa soliaristikos klasika — pradedant monumentalia, nors gerokai pasenusia devynių tomų Gezės monografija. Aš ėmiau tuos tomus, nuo kurių sunkumo sviro ranka, ir varčiau be didelio susidomėjimo, atsisėdęs ant fotelio atramos. Harė irgi susirado kažkokią knygą — pro jos petį perskaičiau kelias eilutes. Tai buvo viena iš nedaugelio knygų, priklausančių pirmajai ekspedicijai, ar tik kitados ne paties Gezės nuosavybė — „Tarpplanetinis virėjas”… Nieko nepasakiau, matydamas, kaip atsidėjusi Harė studijuoja kulinarinius receptus, pritaikytus rūsčioms kosmonautikos sąlygoms, ir vėl ėmiau sklaidyti pagarbą pelniusią knygą, gulinčią ant mano kelių. „Dešimt Soliario tyrinėjimo metų” buvo išleista „Soliarianos” serijoje nuo ketvirtojo ligi tryliktojo leidinio, o dabartiniai leidiniai jau yra keturženkliai.
Gezė neturėjo didelės fantazijos, tačiau šis bruožas negali pakenkti Soliario tyrinėtojui. Turbūt niekur kitur vaizduotė ir sugebėjimas greit kurti hipotezes nėra toks pragaištingas dalykas. Pagaliau, šioje planetoje viskas įmanoma. Neįtikėtinai skambantys aprašymai žvaigždynų, kuriamų plazmos, yra vis dėlto autentiški, nors nepatikrinami, nes okeanas retai pakartoja savo evoliucijas. Tą, kuris stebi jas pirmąkart, jos ypač apstulbina savo mįslingumu, gigantišku dydžiu; jeigu jos rodytųsi mažesniame plote, kokioje nors baloje, tikriausiai būtų buvusios pripažintos dar viena „gamtos išdaiga”, atsitiktinumo reiškiniu ir aklu jėgų žaismu. Tai, kad vidutinybė ir genialumas yra vienodai bejėgiai prieš nesuskaičiuojamą soliarinių formų įvairovę, irgi nepalengvina bendravimo su gyvo okeano formomis. Gezė nebuvo nei vidutinybė, nei genijus. Jis buvo tik klasifikatorius pedantas, vienas tų, kurių išorinė ramybė slepia neišsenkančią, visą gyvenimą tveriančią darbo aistrą. Jis kur galėdamas vartojo aprašomąją kalbą, o kai pritrūkdavo žodžių, pasigelbėdavo sau, kurdamas naujus, dažnai nevykusius, neatitinkančius aprašomų reiškinių. Beje, jokie terminai neperteikia to, kas dedasi Soliaryje. Jo „kalnamedžiai”,ilgūnai”, „grybainiai”, „mimoidai”, „simetriados” ir „asimetriados”, „stuburainiai”, „greituoliai” skamba baisiai dirbtinai, tačiau duoda šiokį tokį supratimą apie Soliarį net tiems, kurie nieko nėra matę, tik neaiškias fotografijas ir itin netobulus filmus. Be abejo, ir šis sąžiningas klasifikatorius yra ne kartą pasielgęs neapdairiai. Žmogus kuria hipotezes visados, netgi būdamas labai atsargus, netgi visai to nenumanydamas. Gezė manė, kad,ilgūnai” yra pagrindinė forma, ir lygino juos su keliskart padidintomis ir ant viena kitos suvirtusiomis jūrų potvynio bangomis žemėje. O kas skaitė pirmąjį jo veikalo leidimą, žino, kad iš pradžių jis ir pavadino tas formas „potvyniais”, įkvėptas geocentrizmo, kuris būtų juokingas, jei nebūtų toks bejėgis. Juk tai yra — jeigu ieškosime palyginimų Žemėje — formacijos, savo dydžiais viršijančios Didįjį Kolorado kanjoną, išmodeliuotos masėje, kuri viršuje turi drebutinių putų konsistenciją (toji puta sustingsta gigantiškais lengvai trupančiais festonais, mezginiais su didžiulėm akutėm ir kai kuriems tyrinėtojams ji net atrodė kaip „skeleto ataugos”) — o gilumoje virsta vis stangresne substancija, lyg įtemptu raumenimi, bet tas raumuo keliolikos metrų gylyje tampa kietesnis už akmenį, nors nepraranda elastingumo. Ant pabaisos keteros tarp įtemptų lyg plėvė sienų, į kurias įsikibę,skeletėliai”, nutįsęs per daugelį kilometrų tikrasis „Ilgūnas”, pažiūrėti savarankiškas tvarinys, nelyginant koks didžiulis pitonas, kuris prarijo ištisus kalnus ir dabar virškina juos tylėdamas, kartkarčiais iš lėto suvirpindamas savo suplotą it žuvies kūną. Bet šitaip atrodo „Ilgūnas” tik iš viršaus, iš skrendančios mašinos. O jeigu priartėji prie jo tiek, kad abi „tarpeklio sienos” iškyla per šimtus metrų virš lėktuvo, „pitono kūnas” pasirodo esąs ligi pat horizonto nutįsusi erdvė, judanti tokiu svaiginamu greičiu, jog atrodo lyg koks išpampęs cilindras. Iš pradžių atrodo tarsi suktųsi slidi pilkai žalsva masė, nuo kurios kauburių atsimuša stiprūs saulės blyksniai, bet kai mašina pakimba ties pačiu paviršium (o slepiančio savyje „ilgūną” tarpeklio kraštai tada pavirsta lyg kokiom viršukalnėm abipus geologinės rėvos), matyti, kad judesys yra kur kas komplikuotesnis. Jis daro koncentriškus apsisukimus, jame kryžiuojasi tamsesnės srovės, tarpais viršutinis „apsiaustas” pavirsta veidrodiniu paviršium, atspindinčiu dangų ir debesis, kurį su trenksmu perskrodžia sumaišyto su dujomis, pusiau skysto minkštimo erupcijos. Palengva imi suprasti, kad čia, po tavimi, yra jėgų veikimo centras, kuris palaiko praskėstus į šalis, iškilusius ligi padangės tingiai besikristalizuojančių drebučių šlaitus. Bet to, kas regima akiai, mokslas nenori taip lengvai pripažinti. Kiek jau metų vyko atkaklios diskusijos, kas gi iš tikrųjų dedasi gelmėse „ilgūnų”, kurių milijonai skrodžia gyvojo okeano platybes. Buvo manoma, kad tai kažkokie okeano organai, kad juose vyksta medžiagų apykaita, alsavimo procesai, maitinimo substancijų transportavimas ir tik pridulkėjusios bibliotekos žino, kas dar. Kiekvieną hipotezę galiausiai pavykdavo sugriauti tūkstančiais kruopščių, o kartais ir pavojingų tyrinėjimų. Ir visa tai liečia vien „ilgūnus”, pačią paprasčiausią, pastoviausią formą, nes jų egzistavimas skaičiuojamas savaitėmis.
Читать дальше
