Aš žiūrėjau į jį be žodžių. Jis nemaloniai šyptelėjo, perkreipęs kairįjį lūpų kampelį.
— Kelvinai, atėjau, nes… — Jis nebaigė. — Ką ketini daryti?
— Kalbi apie tą laišką?.. — atsakiau iš lėto. — Galiu tai padaryti, nematau priežasties atsisakyti, dėl to čia ir sėdžiu, norėjau susiorientuoti…
— Ne, — atsakė jis. — Kalbu ne apie tai…
— Ne?.. — pertariau, dėdamasis nustebęs. — Na tai klausau.
— Sartorijus, — kiek patylėjęs, bambtelėjo jis. — Jam atrodo, kad rado būdą… žinai.
Jis nenuleido nuo manęs akių. Aš sėdėjau ramus, stengdamasis rodyti abejingą veidą.
— Pirmiausia toji istorija su rentgenu. Tai, ką su juo darė Gibarianas, atsimeni? Yra galima viena modifikacija…
— Kokia?
— Mes siuntėme spindulių pluoštą į okeaną ir moduliavome tik jo įtampą pagal įvairius pavyzdžius.
— Taip, žinau. Jau Nilinas taip darė. Ir daugybė kitų.
— Taip, bet jie taikė minkštą spinduliavimą. O mūsų buvo kietas, mes grūdome į okeaną viską, ką turėjome, visą jėgą.
— Tai gali turėti nemalonių pasekmių, — tariau aš.— Pažeidimas Keturių Konvencijos ir SNO.
— Kelvinai… neapsimetinėk. Juk dabar tai nebeturi jokios reikšmės. Gibariano nėra.
— Aha, Sartorijus nori viską suversti jam?
— Nežinau. Nekalbėjau su juo šia tema. Tai nesvarbu. Sartorijus mano, kad jeigu,svečias” pasirodo tik tada, kai bundi, tai, matyt, okeanas ištraukia iš mūsų gamybinį receptą mums miegant — matyt, jis mano, kad svarbiausia mūsų būklė — tai miegas. Todėl šitaip elgiasi. O Sartorijus nori persiųsti jam mūsų realybę — mūsų mintis būdraujant — supranti?
— Kokiu būdu? Paštu?
— Juokauti galėsi paskui. Tas spindulių pluoštas bus moduliuojamas vieno iš mūsų smegenų srovėmis.
Ūmai man nušvito galvoje.
— Aha, — tariau aš.— O tas vienas — tai aš. Taip?
— Taip. Jis turėjo galvoje tave.
— Nuoširdžiai dėkoju.
— Kaip manai?
Aš tylėjau. Snautas, nieko nesakydamas, palengva dirstelėjo į įnikusią knygon Harę ir vėl nukreipė akis į mano veidą. Aš jaučiau, kad blykštu. Negalėjau susitvardyti.
— Tai kaip?.. — tarė jis. Aš gūžtelėjau pečiais.
— Tuos rentgeniškus pamokslus apie žmogaus tobulumą laikau komedija. Tu irgi. Ar ne?
— Taip?
— Taip.
— Tai labai gerai, — tarė jis ir nusišypsojo tarsi būčiau įvykdęs jo pageidavimus. — Vadinasi, tu esi prieš tą Sartorijaus versiją?
Aš dar nesupratau, kaip tai atsitiko, tačiau iš jo žvilgsnio supratau, jog jis nukreipė mane ten, kur norėjo. Tylėjau, ką galėjau dabar pasakyti?
— Puiku, — tarė Snautas. — Nes yra dar kitas projektas. Pertvarkyti Rošės aparatūrą.
— Anihiliatorių?..
— Taip. Sartorijus jau padarė įžanginius apskaičiavimus. Čia realus dalykas. Ir net nepareikalaus didelės jėgos. Aparatas veiks kiaurą parą ar neribotą laiką, kurdamas antilauką.
— Pa… lauk! Kaip tu tai įsivaizduoji?
— Labai paprastai. Tai bus neutroninis antilaukas. Paprasta materija lieka nepasikeitusi. Žūna tik… neutroninės sistemos. Supranti?
Jis patenkintas nusišypsojo. Aš sėdėjau, pravėręs burną. Jis palengva liovėsi šypsotis. Žiūrėjo akylai į mane, suraukęs kaktą, ir laukė. Paskui tarė:
— Taigi pirmąjį projektą „Mintis” atmetame. A? O antrąjį? Sartorijus jau sėdi ir ruošia jį. Pavadinkim jį „Laisvė”.
Aš valandėlę užsimerkiau. Greitosiomis svarsčiau: Snautas ne fizikas. Sartorijus išjungė ar sunaikino videofoną. Labai gerai.
— Aš veikiau jį pavadinčiau „Skerdynės”, — tariau iš lėto.
— Ir pats buvai skerdikas. Gal ne? O dabar bus visai kas kita. Jokių „svečių”, jokių padarų F — nieko. Jau materializacijos pasirodymo momentu prasidės irimas.
— Tai nesusipratimas, — atsakiau, kraipydamas galvą, ir nusišypsojau. Maniau, kad mano šypsena gan natūrali. — Čia ne moraliniai skrupulai, o savisaugos instinktas. Aš nenoriu mirti, Snautai.
— Ką?..
Jis buvo apstulbintas. Įtariai žiūrėjo į mane. Aš išsitraukiau iš kišenės kortelę su formulėmis.
— Aš irgi galvojau apie tai. Tu stebiesi? Juk aš pirmas iškėliau neutroninę hipotezę, argi ne? Pažiūrėk. Antilauką galima sužadinti. Paprastai materijai jis nekenksmingas. Tai tiesa. Tačiau destabilizacijos momentu, kai neutroninė struktūra yra, išsilaisvina jos atsparos energijos perteklius. Jeigu priskirsime vienam ramybės masės kilogramui dešimt minus aštuntuoju ergų, gausime vienam F padarui penkis — septynis dauginta iš dešimt devintuoju. Žinai, ką tai reiškia? Tai tolygu mažam urano krūviui, kuris sprogs Stoties viduje.
— Ką tu sakai! Bet… bet juk Sartorijus turėjo atsižvelgti į tai…
— Nebūtinai, — užginčijau aš, kandžiai šyptelėjęs. — Matai, Sartorijus priklauso Frezerio ir Kajolio mokyklai. Pagal juos visa atsparos energija irimo metu būna išlaisvinama šviesos spinduliavimu. Tai būtų tik stiprus tvykstelėjimas, gal ne visiškai nekenksmingas, bet ir ne naikinantis. Tačiau esama ir kitokių neutroninio lauko hipotezių, kitokių teorijų. Pagal Koje, pagal Avalovą, pagal Sioną emisijos spektras yra kur kas platesnis, o maksimumas būna kaip kieto gama — spinduliavimo. Gerai, kad Sartorijus tiki savo mokytojais ir jų teorijomis, bet esama ir kitų, Snautai. Ir žinai, ką tau pasakysiu? — kalbėjau toliau, matydamas, kad mano žodžiai padarė jam įspūdį. — Reikia atsižvelgti ir į okeaną. Jeigu jis padarė taip, kaip padarė, tai tikriausiai pritaikė optimalų metodą. Kitaip tariant: jo veikla, man atrodo, yra argumentas už tą antrąją mokyklą — prieš Sartorijų.
— Duok man šitą kortelę, Kelvinai…
Aš padaviau jam ją. Jis pasilenkė, stengdamasis išskaityti mano keverzones.
— Kas čia? — dūrė jis pirštu. Aš paėmiau iš jo kortelę.
— Čia? Lauko transmutacijos tenzorius.
— Duok man ją…
— Kam tau? — paklausiau. Žinojau, ką jis atsakys.
— Reikia parodyti Sartorijui…
— Kaip nori, — atsakiau abejingai. — Galiu duoti. Tik matai, šito niekas neištyrė eksperimentu, tokios struktūros mums dar nežinomos. Jis tiki Frezeriu, o aš apskaičiavau pagal Sioną. Jis pasakys, kad aš nesu fizikas ir Sionas taip pat ne. Bent jo supratimu. Bet čia diskutuotinas klausimas. Nenorėčiau diskusijos, kurioje galiu pralaimėti dar didesnei Sartorijaus šlovei. Tave galiu įtikinti, jo ne. Ir nemėginsiu.
— Jis dirba šia linkme. Tai ką ketini daryti?.. — paklausė Snautas užgesusiu balsu. Jis susigūžė, dingo visas jo žvalumas. Nežinojau, ar jis pasitiki manim, bet man jau buvo vis tiek.
— Tai, ką daro žmogus, kurį norima nužudyti, — tyliai atsakiau aš.
— Pamėginsiu susirišti su juo. Gal jis turi galvoj kokį apsisaugojimą,— sumurmėjo Snautas ir pakėlė į mane akis — Klausyk, o jeigu vis dėlto?.. Tas pirmasis projektas. A? Sartorijus sutiks. Tikriausiai. Tai yra… šiaip ar taip… šioks toks šansas…
— Tu tiki?
— Ne, — tuoj pat atsakė jis. — Bet… tai nieko nekenkia. Nenorėjau per greit sutikti. Man rūpėjo kuo daugiau laimėti laiko, nes jis buvo mano sąjungininkas.
— Pagalvosiu, — atsakiau aš.
— Na, tai aš einu, — tarė stodamasis Snautas. Kai jis kėlėsi iš krėslo, jam subraškėjo visi kaulai. — Tai gal bent leisi, kad tau būtų padaryta encefalograma? — paklausė, trindamas pirštais prijuostės paviršių, tarsi bandydamas nuvalyti nuo jo nematomą dėmę.
— Gerai, — pasakiau aš.
Snautas nuėjo prie durų, nekreipdamas dėmesio į Harę — ji žiūrėjo į šią sceną tylėdama, pasidėjusi knygą ant kelių. Kai Snautas uždarė duris, aš atsistojau. Išskleidžiau rankoje laikomą kortelę. Formulės buvo tikslios. Aš jų nesuklastojau. Tik nežinau, ar Sioną būtų sutikęs su jų išsprendimu. Veikiausiai ne. Aš krūptelėjau. Harė priėjo prie manęs iš užpakalio ir palietė mano petį.
Читать дальше
