— Na, kas yra? — bambtelėjau automatiškai.
Man pasirodė, kad vamzdžiuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrinėja aukštos įtampos aparatūrą. Mane apėmė noras eiti į viršų, tačiau beregint praėjo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvimą bibliotekoje dar galima kaip nors paaiškinti, tai ten, tarp mašinų, Snautas gali, ko gero, padaryti kokią neprideramą pastabą.
— Krisai, — sušnabždėjo Harė,— kaip yra su mumis?..
Aš nejučia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena būtų buvusi man laiminga.
— Kuo geriausiai. Apie ką tu kalbi?
— Norėčiau su tavim pasikalbėti.
— Prašom. Klausau.
— Tik ne taip.
— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galvą, turiu aibę rūpesčių…
— Bent kiek geros valios, Krisai.
Prisiverčiau šyptelėti. Šypsena tikriausiai buvo pasigailėtina.
— Gerai, mieloji. Kalbėk.
— Tu pasakysi man tiesą?
Aš kilstelėjau antakius. Tokia pradžia man nepatiko.
— Kam man meluoti?
— Gal turi kokių priežasčių. Rimtų. Bet jei nori, kad… na, žinai… tai nemeluok man.
Tylėjau.
— Aš tau šį tą pasakysiu ir tu man šį tą pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.
Aš nežiūrėjau jai į akis, nors ji ieškojo mano žvilgsnio; apsimečiau, kad nematau šito.
— Juk sakiau tau, kad nežinau, iš kur čia atsiradau. Bet gal tu žinai. Palauk, dar ne. Gal nežinai. Bet jei žinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal vėliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turėsiu šansų.
Man atrodė, kad ledinė srovė perbėgo visu mano kūnu.
— Vaike, ką tu kalbi? Kokių šansų?.. — lemenau aš.
— Krisai, kad ir kas būčiau, tik jau vaikas nesu. Tu prižadėjai. Pasakyk.
Tas,kad ir kas būčiau” taip sugniaužė man gerklę, kad galėjau tik žiūrėti į ją, kvailai purtydamas galvą, tarsi gindamasis nuo jos žodžių.
— Juk aiškinu tau, kad neprivalai kalbėti. Užteks, jei pasakysi, ką gali.
— Aš nieko neslepiu… — tariau dusliu balsu.
— Tai puiku, — tarė ji ir atsistojo.
Aš norėjau kažką pasakyti. Jaučiau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi žodžiai strigo gerklėje.
— Hare…
Ji stovėjo nusigręžusi prie lango. Mėlynas tuščias okeanas plytėjo po pliku dangum.
— Hare, jei galvoji, kad… Hare, juk žinai, kad myliu tave…
— Mane?
Priėjau prie jos. Norėjau apkabinti. Ji išsisuko, atstumdama mano ranką.
— Esi toks geras… — tarė ji. — Myli mane? Verčiau muštumei!
— Hare, mieloji!
— Ne! Ne. Jau geriau tylėk.
Ji priėjo prie stalo ir ėmė rankioti lėkštes. Aš žiūrėjau į mėlyną tuštuma. Saulė leidosi, didelis Stoties šešėlis monotoniškai suposi ant bangų. Lėkštė išslydo Harei iš rankų ir nukrito ant grindų. Vanduo kliukeno plautuvėse. Horizonto pakraštyje ruda spalva persiliejo į murzinai raudoną auksą. Kad būčiau žinojęs, ką daryti! O, kadgi būčiau žinojęs. Omai paliko tylu. Harė stovėjo man už nugaros.
— Ne. Neatsigręžk, — tarė ji pakuždom. — Tu nekaltas, Krisai. Aš žinau. Nesisielok.
Aš ištiesiau į ją rankas. Ji atšoko ir, paėmusi visą šūsnį lėkščių, tarė:
— Gaila. Jeigu jos galėtų sudužti, sukulčiau, sukulčiau visas!!!
Maniau, kad tikrai tėkš lėkštes žemėn, bet ji greitom pažvelgė į mane ir nusišypsojo.
— Nebijok. Nedarysiu scenų.
Staigiai pabudau vidurnaktį, įsitempęs ir budrus. Atsisėdau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito iš koridoriaus plonas šviesos ruoželis. Kažkas šaižiai šnypštė, šis garsas stiprėjo drauge su prislopintais, dusliais dūžiais, tarsi kas didelis daužytųsi už sienos.,Meteoras! — dingtelėjo man. — Pramušė šarvus. Kažkas ten yra!”
Pratisas kriokimas.
Aš visiškai atsipeikėjau. Aš Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas…
Iššokau į koridorių. Mažosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, degė šviesa. Įlėkiau vidun.
Į mane padvelkė baisus šaltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverčiantys kvapą sniego dribsniais. Daugybė baltų snaigių sukosi virš susupto maudymosi chalatu kūno, kuris silpnai daužėsi ant grindų. Vos beįžvelgiau ją šiame lediniame rūke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji kriokė. Aš išlėkiau koridoriun, prabėgau pro virtinę durų. Jau nebejaučiau šalčio, tik jos kvapas garų debesiukais kilo iš burnos ir it ugnis degino man sprandą.
Paguldžiau ją ant stalo, praplėšiau ant krūtinės chalatą, sekundę žiūrėjau į perkreiptą krūpčiojantį veidą: užšalęs ant pravirų lūpų kraujas aptraukė jas juoda plėvele, ant liežuvio blizgėjo ledo kristaliukai…
Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ją nuo žemės, jutau, kad traiškau trapų stiklą. Kiek ji galėjo išgerti? Visvien. Išdeginta trachėja, gerklė, plaučiai, skystas deguonis ėda stipriau už koncentruotas rūgštis. Jos gergždžiantis sausas alsavimas, panašus į dreskiamo popieriaus čežesį, vis lėtėjo. Akys buvo užmerktos. Agonija.
Pažvelgiau į dideles įstiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebėra plaučių! Sudegę. Vaistai? Šitiek vaistų! Pilnos lentynos išsirikiavusių spalvotų butelių ir dėželių. Kriokimas aidėjo per visą salę, pro jos pravirą burną vis tebėjo garas.
Termoforai…
Ėmiau jų ieškoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, išmėčiau ampulių dėžutes… Dabar švirkštas… Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalėjau jo paruošti nutirpusiomis rankomis, pirštai buvo it mediniai ir nenorėjo lankstytis. Ėmiau kaip patrakęs daužyti ranka į sterilizatoriaus viršelį, bet nė nejutau to, vien tik silpną dilgčiojimą.
Harė sukriokė garsiau. Šokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.
— Hare!
Tai net nebuvo šnabždesys. Negalėjau išgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliudė man. Jos šonkauliai lakstė po balta oda, sudrėkę nuo tirpstančio sniego plaukai buvo išsidraikę ant priegalvio. Ji žiūrėjo į mane.
— Hare!
Nieko daugiau negalėjau pasakyti. Stovėjau it kelmas su tomis svetimomis, medinėmis rankomis. Mano pėdos, lūpos, akių vokai vis labiau degė, bet aš beveik nejutau šito. Lašas šilumoj atitirpusio kraujo nutekėjo jos skruostu, nubrėždamas įkypą rėžį. Liežuvis suvirpėjo ir pasislėpė, ji vis dar švokštė.
Aš paėmiau jai už riešo — pulso nebuvo, praskleidžiau chalato skvernus ir pridėjau ausį prie skaudžiai šalto kūno po pat krūtim. Pro treškantį nelyginant gaisro ūžesį išgirdau tankius tvinksnius, pašėlusius tonus, tokius greitus, kad negalėjau net suskaičiuoti. Stovėjau, žemai pasilenkęs, užmerkęs akis, tik staiga kažkas palietė man galvą. Ji panarino pirštus man į plaukus. Pažvelgiau jai į akis.
— Krisai, — sušvokštė ji.
Aš sugriebiau jos ranką, ji atsakė paspaudimu, kuris kone sutraiškė man delną. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikęs, akių baltymai blykstelėjo tarp vokų, gerklė sugargaliavo, nuo pykinimo ėmė tampyti visą kūną. Ji persisvėrė per stalo kraštą, ėmė daužyti galvą į porcelianinę piltuvo briauną. Aš laikiau ją ir spaudžiau prie stalo, bet su kiekviena spazmą ji sprūdo iš rankų. Mane visą išpylė prakaitas, kojos paliko lyg vatinės. Kai traukuliai susilpnėjo, pabandžiau ją paguldyti. Ji duso, gaudydama orą. Ūmai šiame baisiame kruviname veide sušvito Harės akys.
— Krisai, — sugargė ji, — kaip… kaip ilgai, Krisai?
Ji vos kvėpavo, ant lūpų pasirodė putos, ją vėl ėmė tampyti traukuliai. Laikiau ją, įtempęs visas jėgas. Paskui ji griuvo aukštielninka, net dantys sukaleno, ir ėmė sunkiai alsuoti.
Читать дальше
