Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio.
— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.
— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.
— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?
— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.
— Ne, nieko.
— Tai ką pasakysi? — atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.
— Jinai jau žino… apie save, — tariau tyliau, kone pakuždom.
Snautas kilstelėjo antakius.
— Taip?
Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas, — pagalvojau, — jeigu jau nieko daugiau.”
— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą…
Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys žybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau:
— Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusižudyti. Skystomis dujomis…
Kažkas sučežėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje…
Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė… Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.
— Klausau, — tarė jis ramiai.
— Aišku, jai nepasisekė… šiaip ar taip, ji žino, kas ji yra.
— Kodėl man tai sakai? — staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.
— Noriu, kad orientuotumeis… kad žinotumei, kaip yra, — bambtelėjau.
— Aš įspėjau tave.
— Nori pasakyti, kad žinojai… — nejučia pakėliau balsą.
— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias”, kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo… Adomo… o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau sužmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, žinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau…
Jis nebaigė. Pažvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko:
— Ji žino viską?
— Taip, juk sakiau tau.
— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu…
— Ne!
Jis šyptelėjo.
— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priėjom… ką ketini daryti? Palikti Stotį?
— Taip.
— Su ja?
— Taip.
Jis tylėjo, tarsi galvodamas, ką atsakyti, bet jo tylėjime buvo dar kažkas… kas? Vėlei tas neaiškus šnaresys čia pat, sakytum už plonos sienelės. Jis sujudėjo krėsle.
— Puiku, — tarė jis. — Ko taip žiūri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau būtų, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumės prievartos. Neketinu tavęs įtikinėti, tik pasakysiu: stengiesi nežmoniškoje situacijoje elgtis kaip žmogus. Gal tai ir gražu, tačiau be naudos. Galop ir tuo grožiu abejoju. Argi kvailystė gali būti graži? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesnių eksperimentų, nori pasitraukti, pasiėmęs ją. Taip?
— Taip.
— Bet čia irgi… eksperimentas. Nemanai?
— Kaip tu tai supranti? Ar ji… galės?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau…
Aš kalbėjau vis lėčiau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.
— Mes visi čia griebiamės stručio politikos, Kelvinai, tačiau bent žinome tai ir nesistengiame dėtis tauriais.
— Aš niekuo nesidedu.
— Gerai, nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiimu, ką pasakiau apie taurumą, bet stručio politika lieka galioti. Tu vykdai ją ypatingai pavojinga forma. Apgaudinėji ir save, ir ją, ir vėl save.
Tu žinai sudarytos iš neutroninių medžiagų sistemos stabilizacijos sąlygas?
— Ne. Ir tu nežinai. To niekas nežino.
— Be abejo. Tačiau mes žinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antplūdžiui. Man paaiškino Sartorijus. Tą energiją kuria sūkurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar šis laukas veikia,svečią” iš išorės? O gal šio lauko šaltinis yra jo kūne? Supranti skirtumą?
— Taip, — atsakiau iš lėto. — Jeigu jis išorinis, tai jinai, tai… tokia…
— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs, — baigė jis už mane. — To numatyti negalima, bet juk tu esi padaręs eksperimentą. Toji raketa, kurią paleidai… ji vis tebesisuka, žinai. Atspėjamu laiku aš net apskaičiavau jos judėjimo duomenis. Tu gali nuskristi, išeiti į orbitą, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko… keleivei…
— Pasiutai! — sušvokščiau aš.
— Manai? Na… o kad taip… prisitraukus ją čia… tą raketėlę? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu būdu. Išvesim ją iš orbitos ir…
— Liaukis!
— Irgi ne? Ką gi, yra dar vienas būdas, labai paprastas. Jai net nereikės nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radiją: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir…
— Bet… betgi ten jau seniai nebėra deguonies! — pralemenau aš.
— O gal ji išsiverčia be deguonies. Na, pabandysiu?
— Snautai… Snautai…
— Kelvinai… Kelvinai… — piktai pamėgdžiojo jis. — Pagalvok, kas tu per žmogus? Ką nori padaryti laimingą? Ką išgelbėti? Save? Ją? Kurią? Šitą ar aną? Abiem jau pritrukai drąsos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutinį kartą. Čia yra situacija, kuriai negalima taikyti moralės normų.
Ūmai išgirdau tą patį krebždesį, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytų sieną. Nežinau, kodėl mane apėmė kažkoks pasyvus, valkšnus abejingumas. Tarsi būčiau į visą šią situaciją, į mudu abu žiūrėjęs iš didelio nuotolio pro apsuktą žiūroną: smulku, truputį juokinga, nelabai svarbu.
— Na gerai, — tariau aš.— O ką, tavo manymu, turėčiau daryti? Pašalinti ją? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar kartą? Ir taip kasdien? Kiek kartų? Kam? Kas man iš to? O tau? Sartorijui? Stočiai?
— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Išskrisi su ja, ir, sakykim, būsi liudininkas šitokios permainos. Po poros minučių pamatysi…
— Na, ką?— tariau kandžiai. — Pabaisą? Demoną, ką?
— Ne. Paprastą, paprasčiausią agoniją. Tu jau iš tiesų patikėjai jų nemirtingumu. Sakau, kad jie žūna… Ką tada darysi? Grįši… rezervo?
— Liaukis!!! — gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.
Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.
— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu… — jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis…
— Kalbi apie save, — tariau, panarinęs galvą.— Aš… myliu ją.
— Ką? Savo atsiminimus?
— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas… tikras žmogus.
— Pats pripažįsti, sakydamas…
— Nekibk prie žodžių.
— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.
— Klysti.
Читать дальше
