— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?
— Tiesa.
— Tai gal ji kaip tik todėl n ė r a tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!
— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra… ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.
— Gerai. Pats pradėjai… Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!
— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja… kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.
— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar… negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim… iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.
— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.
Snautas gūžtelėjo pečiais.
— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti… Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų… Ateisi?
— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.
— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai… Tu esi… čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?
— Ateisiu, — sumurmėjau.
Aš žiūrėjau į Snautą. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslėpta už spintos durų. Kada jos prasivėrė? Turbūt jau senokai, tačiau tokios man baisios kalbos įkarštyje nepastebėjau šito. Kaip nenatūraliai tai atrodė… Sakytum… jis slėpė ten kažką. Arba jį kas laikė už rankos. Aš apsilaižiau lūpas.
— Snautai, ką tu…
— Išeik, — tarė jis tyliai ir labai ramiai. — Išeik.
Aš išėjau ir uždariau duris, apšviestas blėstančių raudonų gaisų. Harė sėdėjo ant grindų už kokių dešimties žingsnių, pačiam pasieny. Pamačiusi mane, pašoko.
— Matai?.. — tarė, žiūrėdama į mane žibančiom akim. — Pasisekė, Krisai… Taip džiaugiuosi. Gal… gal bus vis geriau…
— O, tikriausiai, — atsakiau aš išsiblaškęs.
Mudu ėjome į savo kambarį, o aš sukau galvą dėl tos idiotiškos spintos. Vadinasi, vadinasi slėpė ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip ėmė degti skruostai, kad nejučia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybė. Ir ką iš tikrųjų nutarėme? Nieko? Tiesa, ryt rytą…
Omai mane pagavo baimė, kone tokia, kaip paskutinę naktį. Mano encefalograma… Ištisas įrašas visų smegenų procesų, perkeltas į spindulių pluošto vibraciją, bus pasiųstas apačion… Į šitos neaprėpiamos, bekraštės pabaisos gilumą. Kaip jis pasakė: „Jei ji išnyktų, labai kentėtumei, ką?..” Encefalograma — ištisinis įrašas. Taip pat ir nesąmoningų procesų. O jeigu noriu, kad ji dingtų, išnyktų? Antraip argi būčiau taip išsigandęs, kai ji liko gyva po to baisaus pasikėsinimo? Ar gal' būti atsakingas už savo pasąmonę? Jeigu aš nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo aš sutikau, kad būtent mano, mano… Žinoma, aš galiu šį įrašą peržiūrėti prieš tai, bet juk neiššifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspręsti, ką tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruožais: kad, pavyzdžiui, sprendė matematikos uždavinį, tačiau pasakyti kokį, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neįmanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis mišinys daugybės tuo pat metu vykstančių procesų, ir tik dalis jų turi psichinį „pamušalą”… O pasąmonė… Apie ją jie nė kalbėti nenori, tad kur jau čia jiems šifruoti žmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus… Bet kodėl aš taip bijau? Juk pats sakiau rytą Harei, kad šis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau mūsų neurofiziologai nemoka iššifruoti įrašo, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milžinas…
Bet jis įžengė į mane nežinia kaip ir išžvalgė visą mano atmintį, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulinės transmisijos”, įsibrovė pro dvigubai hermetizuotą kiautą, pro sunkius stoties šarvus, susirado jos viduje mano kūną ir išėjo su grobiu…
— Krisai?.. — tyliai pašaukė Harė.
Aš stovėjau prie lango, įsižiūrėjęs nereginčiom akim į prasidedančią naktį.
Žvaigždes temdė blanki šioje geografinėje platumoje ūkana — sūdri, nors plona marška tokių aukštų debesų, kad saulė iš tolumos, iš užu horizonto, nutvieskė juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu švytėjimu.
Jeigu ji paskui išnyks, tai rodys, kad aš to norėjau… Kad nužudžiau ją. Neiti ten? Jie negali manęs priversti. Tačiau ką jiems pasakysiu? Šito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetinėti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todėl, kad gal manyje esama minčių, ketinimų, vilčių, baisių, taurių, pražūtingų, o aš nieko apie juos nežinau. Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų. Išduoti ją… iš gėdos? Išduoti tik todėl, kad pritrūkau drąsos?
— Krisai… — dar tyliau sukuždėjo Harė.
Aš veikiau jaučiau, negu girdėjau, kaip ji be garso priėjo prie manęs, ir apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Šiuo momentu norėjau būti vienas. Turėjau būti vienas. Dar niekam nesiryžau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovėjau nejudėdamas, įsižiūrėjęs į tamsėjantį dangų, į žvaigždes, kurios buvo tiktai vaiduokliškas žemės žvaigždžių šešėlis, o tuštumoje, kuri dabar pakeitė pašėlusiai lekiančias mintis, be žodžių augo bukas abejingas įsitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man sąmonės gelmėse, jau esu pasirinkęs ir, dėdamasis, kad nieko neįvyko, net neturėjau jėgų niekinti save.
— Krisai, tai vis tas eksperimentas?
Aš krūptelėjau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulėjau nemiegodamas, žiūrėdamas į tamsą, vienišas, nes negirdėjau net jos kvėpavimo ir visai užmiršau ją labirintuose susiraizgiusių nakties minčių, svaičiojimų, pusiau prasmingų ir todėl įgaunančių naują mastą ir reikšmę.
— Ką… iš kur žinai, kad nemiegu?.. — paklausiau aš. Mano balse skambėjo baimė.
— Iš kvėpavimo… — atsakė ji tyliai, tarsi atsiprašydama. — Nenorėjau tau trukdyti… Jei negali, nesakyk.
Читать дальше
