— Ne, kodėl gi. Taip, tas eksperimentas. Įspėjai.
— Ko jie iš jo tikisi?
— Patys nežino. Kažko. Ko nors. Tai nėra operacija „Mintis”, o veikiau „Neviltis”. Dabar tereikia vieno: žmogaus, kuris turėtų pakankamai drąsos ir prisiimtų atsakomybę už sprendimą, tačiau šią drąsos rūšį dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, žeminantis žmogų pabėgimas. Argi garbinga žmogui bristi, klimpti ir skęsti kažinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?
Aš nutilau, bet nespėjau dar atgauti kvapo, ir vėl nauja pykčio banga užplūdo mane:
— Aišku, niekad netrūko praktiškai žvelgiančių tipelių. Jie sakė, kad jeigu net nepavyktų užmegzti kontakto, tai studijuodami tą plazmą — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie iššoka iš jos vienai parai ir vėl išnyksta, — mes pažinsime materijos paslaptį, tarsi jie nebūtų žinoję, jog tai yra savęs apgaudinėjimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surašyta nesuprantama kalba ir tegalima apžiūrinėti spalvotus knygų apdarus.
— Ar nėra daugiau tokių planetų?
— Nežinia. Gal ir yra, mes žinome tik tą vieną. Šiaip ar taip, ji yra be galo retas dalykas, ne taip, kaip Žemė. Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę, mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti — tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys… Ak, tiek to. Neverta.
Aš atsikėliau, apgraibom susiradau vaistinėlę, plokščią stiklainį su migdomaisiais vaistais.
— Miegosiu, mieloji, — tariau, atsisukdamas į tamsą, kurioje kažkur aukštai ūžė ventiliatorius. — Reikia užmigti. Antraip pats nežinau…
Atsisėdau lovoje. Ji palietė man ranką. Griebiau ją, nematomą, ir laikiau nejudėdamas, kol miegas atgniaužė man rankas. Rytmetį, kai pabudau žvalus ir pailsėjęs, eksperimentas pasirodė man menkas daiktas, nesupratau, kaip galėjau suteikti jam tiek reikšmės. Dabar man mažai terūpėjo ir tai, kad Harė eis su manim į laboratoriją. Visos jos pastangos pasilikti, kai aš išėjau kelioms minutėms iš kambario, buvo bergdžios. Aš atsisakiau tolesnių bandymų, nors ji primygtinai prašė (net sutiko, kad ją kur uždaryčiau), ir patariau jai pasiimti kokią knygą pasiskaityti.
Labiau, negu pati procedūra, mane domino, ką rasiu laboratorijoje. Šioje didelėje šviesiai žydroje salėje nebuvo nieko ypatingo, tik stelažuose ir spintose su analitiniais stiklais žiojėjo dideli tušti tarpai (be to, kai kuriose spintose nebuvo stiklų, o vienų durų plokštė suskilusi žvaigždės forma, tarsi čia būtų neseniai vykusi kova, ir jos pėdsakai skubiai, bet skrupulingai likviduoti). Triūsiantis prie aparatūros Snautas elgėsi itin santūriai, Harės pasirodymą sutiko kaip paprasčiausią dalyką ir iš tolo jai linktelėjo. Kai jis suvilgė man smilkinius ir kaktą fiziologiniu skysčiu, atėjo Sartorijus. Jis įėjo pro mažas dureles, vedančias kažkur į tamsą. Vilkėjo baltą apsiaustą, ant jo buvo užsimetęs juodą ligi kulkšnių apsauginę prijuostę. Rimtas, tvirtas, jis pasisveikino su manim taip, tarsi mes būtume Žemėje didelio instituto darbuotojai, išsiskyrę tik vakar. Aš tik dabar pastebėjau, kad negyvą išraišką jo veidui teikia kontaktinės linzės, kurias jis dėvėjo po vokais vietoj akinių.
Susinėręs ant krūtinės rankas, Sartorijus stovėjo ir žiūrėjo, kaip Snautas juosia pridėtus prie mano galvos elektrodus baltu raiščiu, muturiuodamas jį it kyką. Jis kelis kartus apžvelgė visą salę, tarsi nepastebėdamas Harės, kuri, susigūžusi, nelaiminga, sėdėjo ant mažos taburetės prie sienos, dėdamasi skaitanti knygą. Kai Snautas atsitraukė nuo mano kėdės, aš pajudinau apsunkintą metalu ir laidais galvą, norėdamas pamatyti, kaip jis jungia aparatūrą, bet Sartorijus netikėtai pakėlė ranką ir entuziastingai tarė:
— Daktare Kelvinai! Prašom valandėlę dėmesio, susikaupkit! Neketinu nieko tamstai įsakinėti, nes tai neduotų jokių rezultatų, tik prašau liautis galvoti apie save, apie mane, apie kolegą Snautą, apie kokius kitus asmenis, eliminuoti bet kokį atsitiktinumą ir sukaupti visą dėmesį į tą reikalą, dėl kurio mes čia atėjome. Žemė ir Soliaris, tyrinėtojų kartos, sudarančios vieną visumą, nors pavienių žmonių gyvenimas turi savo pradžią ir pabaigą, mūsų atkaklumas siekiant užmegzti intelektualinį kontaktą, istorinio žmonijos nueito kelio ilgumas, įsitikinimas, kad jis bus tęsiamas ateityje, pasiryžimas pasiaukoti, sutikti bet kokius sunkumus, atiduoti visus savo jausmus šiai mūsų misijai — štai temos, kurios privalo pripildyti visą jūsų. sąmonę. Tiesa, minčių tėkmė nepriklauso vien nuo jūsų valios, bet tai, kad čia esate, patvirtina mano nurodytos sekos autentiškumą. Jeigu nebūsite tikras, kad susidorojote su pavestu uždaviniu, prašom pasakyti, ir kolega Snautas pakartos įrašą. Juk turime laiko…
Pastaruosius žodžius jis ištarė su blankia sausa šypsena, tebežiūrėdamas į mane vis tokiu pat skvarbiu, veriančiu žvilgsniu.
Man viskas persivertė viduje nuo tų taip rimtai su tokiu orumu skelbiamų frazių srovės. Laimė, Snautas nutraukė užsitęsusią tylą.
— Galima, Krisai? — paklausė jis atsainiai ir familiariai, pasirėmęs alkūne ant aukšto elektroencefalografo pulto, tarsi remtųsi į krėslo atkaltę. Buvau jam dėkingas, kad pavadino mane vardu.
— Galima, — atsakiau prisimerkęs.
Kai tik Snautas baigė tvirtinti elektrodus ir uždėjo pirštus ant mygtukų, susijaudinimas, nuniokojęs mano smegenis, ūmai išnyko. Juodoje aparato plokštėje išvydau pro blakstienas rausvą kontrolinių lempelių šviesą. Palengva ėmiau nebejausti nemalonių drėgnų, šaltų it metalinės monetos elektrodų, kurie juosė man galvą. Buvau it pilka, neapšviesta arena. Šią tuštumą iš visų pusių stebėjo nematomų žiūrovų minia, amfiteatru apsupusi tylą, kurioje pleveno ironiška panieka Sartorijui ir Misijai. Įtampa vidinių observatorių, geidžiančių suvaidinti improvizuotą vaidmenį, silpnėjo. „Harė?” — pagalvojau tą žodį išbandymui, su maudžiančiu nerimu, pasiruošęs tučtuojau trauktis atgal. Tačiau toji mano budri akla auditorija neužprotestavo. Kokią valandėlę buvau tarsi grynas jautrumas, nuoširdus graudulys, pasirengęs kantrioms, ilgoms aukoms. Harė pripildė mane visą be formų, be silueto, be veido, ir ūmai pro jos beveidį beviltišku švelnumu dvelkiantį paveikslą visu savo profesorišku orumu išniro iš pilkos miglos Gezė, soliaristikos ir soliarininkų tėvas. Bet aš galvojau ne apie aną dumblo išsiveržima, me apie dvokiantį liūną, prarijusį jo auksinius akinius ir dailiai sušukuotus žilus ūsus. Aš mačiau tik graviūra tituliniame monografijos lape, tankiai subrūkšniuotą foną, kuriuo dailininkas apsupo jo galvą taip, kad ji radosi aureolėje. Jo veidas, ne bruožais, o dora senovine išmintim buvo toks panašus į mano tėvo veidą, kad net nežinojau, kuris jų žvelgia į mane. Jiedu abu neturėjo kapo — toks dažnas ir paprastas nūdienos reiškinys, jog net nebejaudino.
Vaizdas jau blanko, o aš akimoju — nežinau, ar ilgam — užmiršau Stotį, eksperimentą, Harę, juodąjį okeaną, viską — mane akimirka it žaibas pervėrė įsitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mažučiai, sauja pelenų paversti žmonės susidorojo su viskuo, kas pasitaikė jų kelyje, ir plaukianti iš šio atradimo ramybė sunaikino beformę minią, kuri supo pilką areną, tyliai laukdama mano pralaimėjimo. Aš išgirdau dvigubą spragtelėjimą, aparatūra išsijungė ir į mano akis tvoskė dirbtinė šviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovėdamas vis toje pat pozoje, akylai žvelgė į mane, Snautas, nusigręžęs nuo jo, triūsė prie aparato, sakytum tyčia šlepsėdamas krintančiais nuo kojų sandalais.
Читать дальше
