Tokių patetiškų pasikėsinimų į savo paties gyvybę vėliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokių didelių individualybių. Dar niekas neištyrė, kodėl vienu ir tuo pačiu metu atsiranda tiek daug tyrinėtojų, atsidėjusių vienai kuriai planetologijos sričiai. Didelių gabumų ir stipraus charakterio žmonės gimsta maždaug pastoviu dažnumu, o tai, kodėl jie pasirenka nevienodą veiklos sferą, ir vienoje mokslo srityje jų esama, o kitoje trūksta, matyt, apsprendžia tos srities atveriamos perspektyvos. Įvairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti jų talento, o kartais net genialumo. Ištisus dešimtmečius nebylus Soliario gigantas traukė geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei iš šio nei iš to ilgainiui tyrinėtojų armija sakytum neteko vadų. Liko pilka bevardė minia kantrių faktų rinkėjų, daugelio originalių eksperimentų kūrėjų, bet jau nebebuvo nei ekspedicijų visos planetos mastu, nei drąsių visus faktus ir reiškinius apibendrinančių hipotezių.
Soliaristika ėmė krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slūgstančio polėkio paralelė masiškai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskiriančių hipotezių apie Soliario jūrų degeneraciją, involiuciją, regresą. Kada ne kada pasirodydavo drąsesnių, įdomesnių samprotavimų, tačiau apskritai okeanas buvo pripažintas galutiniu išsivystymo produktu, kuris seniai, prieš tūkstantmečius, pergyveno aukščiausios organizacijos periodą, o dabar, būdamas tik fiziškai vientisas, ima skaidytis į daugybę nereikalingų, beprasmiškų, merdinčių padarų. Taigi — monumentali, amžius trunkanti agonija: šitaip buvo žiūrima į Soliarį. Ilgūnuose ar mimoiduose buvo įžvelgiama išsigimimo žymių, skystą kūną graužiančiuose procesuose buvo ieškoma chaoso ir anarchijos apraiškų, galiausiai ši kryptis tapo puolimu, ir visa sekančių septynerių, aštuonerių metų mokslinė literatūra, nors, suprantama, neduodanti apibrėžimų, aiškiai rodančių jos autorių jausmus, yra tarsi ištisas šmeižtų kalnas — kerštas, kurį netekusios vadovų pilkos soliarininkų minios nukreipė į vis vienodai abejingą, ignoruojantį jų buvimą atkaklių tyrinėjimų objektą.
Aš buvau susipažinęs su keliolikos Europos psichologų originaliais darbais (šie darbai, rasi, be reikalo nebuvo įjungti į soliarinę klasiką), kurie tiek teturėjo bendro su soliaristika, kad ilgą laiką tyrinėjo viešosios nuomonės reakciją, kolekcionuodami pačius neįmantriausius pasisakymus, nespecialistų balsus, ir parodė, kaip glaudžiai siejosi tos nuomonės pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininkų aplinkoje.
Taip pat ir koordinacinėje Planetologijos Instituto grupėje, ten, kur buvo sprendžiamas materialios tyrinėjimų paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mažinamas soliaristinių institutų ir bazių biudžetas bei vykstančių į planetą ekspedicijų dotacijos.
Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas — gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.
Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.
Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto — Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.
Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės…
Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kombinatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadratūros” pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.
Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą” su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.
Читать дальше
