Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti” sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.
Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.
Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.
Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis, — o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis.
Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi draug su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.
Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.
Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs.
Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.
Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris? — tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne! — aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose.
Читать дальше
